| s-101
| Pridursiu, kad man asmeniškai lietuvių tautos ir kalbos klestėjimas yra ypač svarbus, nes esu ne tik publicistas, bet pirmiausia poetas – taigi man rūpi lietuviško žodžio likimas. |
| s-102
| Tiesiog rūpi turėti skaitytoją, ir ne tik šiandien, bet ir ateityje. |
| s-103
| Tačiau nesutinku, kad dera mylėti tik tokią tėvynę, tautą ir lietuvybę, kokias įsivaizduoja daugelis mūsų filosofų ir nefilosofų – atseit, mylėti ir baigta, jokiu būdu jų nereflektuoti. |
| s-104
| Tauta, anot tų filosofų ir nefilosofų, be galo silpna ir menka – jei neaptversi jos tvora, geriausiai netgi spygliuota viela, ji nedelsiant sužlugs. |
| s-105
| Be to, ji būtinai turi turėti priešų. |
| s-106
| Lietuvoje populiari nacistams artimo mąstytojo Carlo Schmidto doktorina, nors jos rėmėjai kartais gal net negirdėjo to vardo. |
| s-107
| Pasak tos doktorinos, tautą, iš viso visuomenę integruoja ir palaiko tik priešo įvaizdis. |
| s-108
| Labai geri Schmidto mokiniai, irgi ne visada apie jį girdėję, buvo sovietai. |
| s-109
| Mes irgi dažnai netikime, kad Lietuva gali išlikti laisvės sąlygomis, neturėdama ir pati nesikurdama sau priešų. |
| s-110
| Mums netelpa galvoje, kad pasaulis gali būti ne toks jau blogas, o pasaulinė politika nebūtinai mums žalinga. |
| s-111
| Vytautas Radžvilas kalba apie Lietuvos išvalstybinimą, nutautinimą, valstybinės ir tautinės sąmonės dekonstrukciją Europos Sąjungoje. |
| s-112
| Kad ir keista, iš dalies su juo sutinku. |
| s-113
| Taip, dekonstruojama anachroniška, XIX amžiaus ir Smetonos laikų valstybinė ir tautinė sąmonė, kurią užkonservavo sovietmetis, ir kurią dekonstruoti seniai laikas. |
| s-114
| Turi atsirasti nauja valstybinė ir tautinė sąmonė, tokia kaip dabartinių vokiečių, anglų ar prancūzų, o ne tokia, kaip Radio Maryja lenkų arba Dugino bei Prochanovo rusų. |
| s-115
| „Mano adresas ne namas ir ne gatvė – mano adresas Europos Sąjunga“, toliau ironizuoja Radžvilas. |
| s-116
| Taip, mano adresas – ne menkutė, izoliuota, visų aplinkui neapkenčianti ir bijanti Lietuva, o Lietuva Europoje, Lietuva pasaulyje. |
| s-117
| Lietuvos valstybės interesas yra įsijungimas į globalinį ryšių tinklą – į kurį, beje, pamažu įsijungia ir mūsų tradiciniai priešininkai – o ne atsitvėrimas nuo jo. |
| s-118
| Europos Sąjunga, kad ir kokia ji būtų, kad ir kokias krizes ji pergyventų, keičiasi ir auga, ji yra Sokrato, o ne Strepsiado puseje. |
| s-119
| Tapatinti ją su TSRS yra piktybiška demagogija – šiaip ar taip, kiekvienas lietuvis žino, kuo skiriasi Kolyma nuo Dublino ar Londono. |
| s-120
| Gyvename epochoje, kada pradeda keistis pati tautos sąvoka. |
| s-121
| Pirmiausia, interneto ir lėktuvų epochoje silpnėja ryšys tarp tautos ir teritorijos. |
| s-122
| Šiandien galima būti lietuviu ir vaisingai dalyvauti Lietuvos gyvenime net tada, jei tavo svarbiausias būstas yra kitame kontinente. |
| s-123
| Žinoma, tam reikia protingai išspręsti Lietuvos pilietybės klausimą. |
| s-124
| Antra, tauta darosi ne tiek protėvių kilmės, kiek laisvo pasirinkimo reikalu. |
| s-125
| Daugelį apima stačiai rasistinis siaubas pagalvojus, kad lietuviu gali būti laikomas vietnamietis arba juodaodis, jeigu jis gyvena Lietuvoje, turi jos pilietybę vykdo piliečio pareigas ir kalba lietuviškai – juo labiau lietuvis gali būti (ir turi būti) laikomi jo vaikai. |
| s-126
| Bet toks yra vienintelis humanistinis ir šiuolaikinis, taigi vienintelis priimtinas požiūris. |
| s-127
| Beje, visa tai nėra didelė naujovė. |
| s-128
| Ne tik žydų, bet ir airių dauguma gyvena diasporoje, ir tai anaiptol nekenkia nei Izraeliui, nei Airijai. |
| s-129
| Italų, graikų ir kitos diasporos taip pat didžiulės, bet Italija ir Graikija dėl to nežuvo. |
| s-130
| Antra vertus, Europos valstybės priėmė ir tebepriima daugybę imigrantų. |
| s-131
| Kad ir kokios būtų su tuo susijusios problemos, kad ir kiek jas bandytų išpūsti rasistai, nei viena Europos Sąjungos tauta nerodo nutautėjimo požymių. |
| s-132
| Beje, be imigrantų daugelis jų seniai būtų žlugusios ekonomiškai, taigi ir valstybiškai, ir tautiškai. |
| s-133
| Esama taip pat psichologinio komplekso, kurį pavadinčiau „nepriklausomybės fetišizmu“. |
| s-134
| Savarankiškas, nieko neribojamas valstybingumas laikomas absoliučia ir pirmąja vertybe, nepalyginti svarbesne už demokratiją, žmogiškumą ar sveiką protą. |
| s-135
| Tą požiūrį bandoma remti emocijomis ir ekstaitiškomis liturgijomis. |
| s-136
| Bandymai jį modifikuoti ar kvestionuoti apibrėžimas kaip valstybės išdavimas, baustinas griežčiausiomis bausmėmis ligi sušaudymo imtinai. |
| s-137
| Girdi, tuo paniekinamai tautos ilgaamžiai žygdarbiai ir kančios. |
| s-138
| Tuo tarpu nepriklausomybė nėra tikslas sau, o būdas užtikrinti tautos gerovę. |
| s-139
| Žinoma, tai tinkamiausias būdas: todėl visą savo sąmoningą gyvenimą pasisakydavau ir dabar pasisakau už nepriklausomą Lietuvą. |
| s-140
| Bet nepriklausomybė be jokių apribojimų praktiškai neįmanoma, o jeigu įmanoma, tai žalinga. |
| s-141
| Ji yra anachroniškas mentalinis konstruktas, paveldėtas iš XIX amžiaus svajotojų. |
| s-142
| Beje, ateityje (tiesa, gana tolimoje) nepriklausomas valstybes iš viso galbūt pavaduos globalinė sąjungą, kurios bruožai pastebimi ir dabar: tai anaiptol nereiškia, kad išnyks tautiniai skirtingumai, kalbos ir tradicijos. |
| s-143
| Absoliučiai nepriklausoma šių dienų pasaulyje yra nebent Šiaurės Korėja; visos kitos šalys, įskaitant JAV ir Rusiją, daugiau ar mažiau riboja savo veikimo laisvę, atsižvelgdamos į kitų interesus (būna, kad ir neatsižvelgia, bet tada yra teisingai baramos). |
| s-144
| Jei kas nori gyventi tobulai nepriklausomoje Šiaurės Korėjoje, tegu gyvena, bet tautai to prašom nesiūlyti. |
| s-145
| Iš viso kurti fetišą, stabą iš valstybės – nepriimtina praktika, nes ji pažeidžia pirmąjį Dievo įsakymą, privalomą ir krikščioniui, ir šiaip jau mąstančiam žmogui. |
| s-146
| Emocijos ir ekstatiški ritualai yra gana pavojingas daiktas – tuos metodus naudojo ir nacizmas, ir stalinizmas. |
| s-147
| Šių dienų valstybės remia savo teisę egzistuoti ne protėvių žygdarbiais ir kančiomis, o tuo, kaip funkcionuoja jų ekonomika, teisė, administracija, savivalda. |
| s-148
| Šiose srityse, deja, dar maža kuo galime didžiuotis. |
| s-149
| Ksenofobija ir izoliacionizmas akivaizdžiai atsiliepia mūsų santykiams su kaimynais. |
| s-150
| Esu ne kartą kalbėjęs apie pavojingą „lietuviškąją triadą“ (sakyčiau, lietuviškąjį Bermudų trikampį) – nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais, arba su Rusija, Lenkija ir Izraeliu. |
| s-151
| Sąjūdžio ir ankstyvosios nepriklausomybės laikais kartais atrodė, jog tie nesutarimai pamažu, bet sėkmingai sprendžiasi. |
| s-152
| Deja, taip nėra – šiandien jie pastebimai aštrėja. |
| s-153
| Į tai man bus atsakyta: „čia ne mes vieni kalti“. |