s-201
| Gal tėvas užjautė, kad mums reikia trintis tose eilėse? |
s-202
| Nesinori tikėti... |
s-203
| Juoba kad eilių pakako ir prie žibalo, rūgščios forminės duonos, o šeštadieniais – ir pirtyje. |
s-204
| Eilė buvo šventas dalykas, ir kiekvienas galėjo pasirinkti pagal savo skonį! |
s-205
| Štai man beveik patikdavo žibalo eilė – per visą apylinkę sklisdavo salsvas, švelnus petroleumo kvapas, žmonės šnekučiuodamiesi stačiuodavo lauke, greta pasistatę įvairiausius bakus bei bakelius, o drėgnam pusrūsy sėdėdavo šlubas veteranas Kibildis ir litrine „miera “seikėdavo „šviesą ir šilimą skystam pavidale “, kaip jis mėgdavo sakyti. |
s-206
| Taigi tėvas nupirko mašinėlę, ir mums nebereikėjo žiovauti kirpyklos eilėje. |
s-207
| Deja, pirmosios pažintys su naujuoju instrumentu kėlė tokį siaubą, jog drebėdavom artėjant dienai, kai iš rašomojo stalčiaus bus ištrauktas tas kraupus įnagis ir ištarti rūstūs žodžiai: |
s-208
| – Na, tai kuris pirmas? |
s-209
| Mat, nepaisant plaukų ilgumo, tėvas kirpdavo mus visus tris paeiliui, tarsi kokius avinus. |
s-210
| Ir dar sakydavo, kad aukojąs tam savo brangų laiką! |
s-211
| Egzekucija turėdavo atrodyti mums šventė arba bent jau šventa apeiga. |
s-212
| Tik vieną žiemą visai netikėtai gavom kelių mėnesių atokvėpį – reikėjo pasiųsti nuotrauką giminaičiams į Ameriką, tad mokytoja retos išimties tvarka leido kiek pasiauginti plaukus, kad mūsų amerikiečiai nepamanytų, jog Tarybų Lietuvos moksleiviai laikomi konclageriuose ar dar kur. |
s-213
| Bet štai nuotraukos buvo seniausiai padarytos, išsiųstos, spėjo netgi ateiti laiškas su padėka ir linkėjimais. |
s-214
| Taigi grėsminga kirpimo diena vėl artėjo! |
s-215
| Suaugusieji tais laikais gyveno „nuo rinkimų iki rinkimų “, o mes, vaikai, laikėmės nuo vieno kirpimo iki kito... |
s-216
| Buvo dar šiltas spalio šeštadienis, kai tėvas, perskaitęs laikraštyje kažkokį svarbų straipsnį, susirado mašinėlę ir ištarė ritualiniais tapusius žodžius: |
s-217
| – Na, tai kuris pirmas? |
s-218
| Man pavyko išsmukti į kiemą, kur balandžių laikytojai rūkydami aptarinėjo savo vartiklius ir „dzikarus “(nuo slaviško žodžio „dikarj “). |
s-219
| Krimtau papuvusias kriaušaites ir jau buvau beužsimirštąs, kas manęs laukia. |
s-220
| Bet štai pasigirdo įsakmus balsas, ir aš, lydimas pašaipaus, žeidžiančio juoko, nudūlinau į kambarį, kurio grindys jau buvo nuklotos brolių plaukais. |
s-221
| Jie abu ašarotais veidukais tylėdami klausėsi vaikų radijo teatro, kuris vaidino iš palubėj pakabintos „lėkštės “. |
s-222
| Jiedu jau buvo nė iš tolo nepanašūs į tuos dailiai sušukuotus berniukus, kurių nuotrauka – rodos, dar taip neseniai! – iškeliavo į Čikagą! |
s-223
| Žinojau, kad po gero pusvalandžio ir aš pats būsiu lygiai toks, o paskui dar turėsiu sušluoti visus plaukus ir padėkoti kirpėjui. |
s-224
| Kirpdamas tėvas itin sunkiai įveikdavo verpetus mūsų pakaušiuose, o aš jų turėjau net du. |
s-225
| Tylom atsisėdau ant taburetės, pats apsigobiau paklodės skiaute, ir tėvas, jau atsipūtęs, per mano galvutę gražiai išvarė pirmąją vagą. |
s-226
| Ar jis jau buvo tiek įgudęs, ar kirpo su įkvėpimu, bet šįkart mašinėlė beveik visai nepešė. |
s-227
| Kirpimas man pasirodė kone malonus! |
s-228
| Net pirmąjį mano verpetą mašinėlė įveikė palyginti nesunkiai. |
s-229
| Liko antrasis – kirpėjas susikaupė, bet tuo metu į duris kažkas mandagiai pasibeldė, ir į kambarį įžengė visai netolimas mūsų kaimynas Konstantinas Mažuolis – aukštas, prakaulus vyriškis, praplikęs kaip ir tėvas – jokių garbanų ir verpetų! |
s-230
| Tasai Mažuolis dėjosi esąs labai inteligentiškas, apsiskaitęs žmogus. |
s-231
| Jis pajuokavo dėl mano plaukų: |
s-232
| – Kuo dažniau kerpi, tuo greičiau auga! |
s-233
| Ir tuojau pat šoko prie reikalo: |
s-234
| – Sakykit, ar negalėčiau trumpam gauti to laikraščio, kuriame paskelbti paskutinieji Ženevos nutarimai? |
s-235
| Tėvas padėjo mašinėlę, nusiėmė aprasojusius akinius, paprašė Mažuolį sėstis, o tada jau atsakė, kad tas laikraštis tikrai kažkur esąs. |
s-236
| Lai svečias pasėdi, jis tučtuojau surasiąs. |
s-237
| Tėvas pradingo, o Mažuolis mėgaudamasis pradėjo man pasakoti, kaip jį, mažytį, kitados irgi kankindavo avikirpėm žirklėm, ant galvos dar užvožę dubenėlį, kad būtų aišku, iki kurios vietos kirpti. |
s-238
| Na ir palygino! |
s-239
| Žinojau tokį fasoną, mes jį vadindavom „bliūdeliu “, šitaip kirpdavosi visi kaimiečiai. |
s-240
| Mažuolis tarsi užjautė mane, bet jo akyse šokinėjo smagūs velniukai. |
s-241
| Pagaliau, nešinas jau gelstelėjusiu laikraščiu, grįžo tėvas, atsargiai padavė jį Mažuoliui, ir aš jau laukiau, kad šis eis savo keliais. |
s-242
| Kur tau! |
s-243
| Kaimynas nė nesiruošė niekur eiti, jis patogiai atsisėdo, išskleidė oficiozą ir įsigilino į tekstą. |
s-244
| Per jo petį aš spėjau užmatyti stambiom raidėm išspausdintą antraštę: „1954 METŲ ŽENEVOS NUTARIMAI “. |
s-245
| O gal „susitarimai “, nebepamenu, įstrigo tik „Ženeva “– toks minkštas, magiškas žodis, bet jis man dar nieko nereiškė. |
s-246
| O tėvas jau sukinėjosi aplink, ruošdamasis toliau kirpti. |
s-247
| Matyt, jis irgi būtų buvęs nieko prieš, kad Mažuolis išeitų, bet išsilavinimas ir geras tonas neleido jam išvaryti uolaus skaitytojo pro duris. |
s-248
| Nors šis ir buvo prisidengęs laikraščiu, tėvas, norėdamas pasirodyti esąs tikras meistras, taip įnirtingai kibo į mano antrąjį verpetą, jog kairioji mašinėlės kojelė (ar rankelė?) neatlaikė ir nulūžo. |
s-249
| Tikriausiai ji ne nulūžo, o atsikniedijo ar atsilitavo, bet tėvas vis tiek nuleido abi rankas ir dusliu balsu ištarė: |
s-250
| – Kojelė, rūkštele, nulūžo... |
s-251
| Kaimynas kaipmat pakėlė akis nuo laikraščio, linksmai sužiuro į mane, skardžiai nusikvatojo ir sugriaudėjo: |
s-252
| – Tai aš ir eisiu! |
s-253
| Laikraštį dar šiandien atnešiu. |
s-254
| Laikykis, broliuk! |
s-255
| Už vieną muštą... |
s-256
| Jis, matyt, norėjo pasakyti „už vieną pusiau luptą, pusiau skustą “, bet ką čia! |
s-257
| Įžeidė mane baisiausiai šitas Mažuolis. |
s-258
| Net pažaliavau iš piktumo, ašaros kaip lietus pabiro veidais – nujaučiau, kas manęs dabar laukia! |
s-259
| Taip ir buvo. |
s-260
| – Teks eiti kirpyklon, – tepasakė tėvas, tarsi būtų visai nekaltas dėl mano tragedijos. |
s-261
| Broliai, tuojau suvokę, kas čia atsitiko, kūlversčiais spruko kieman, skubėdami apskelbti naujieną kitiems vaikams, kurių kieme dabar šurmuliavo visas tuntas. |
s-262
| – Niekur aš neisiu! – pareiškiau. |
s-263
| – Darykit, ką norit, neisiu! |
s-264
| Tada mama įkalbėjo kaimynų mergaitę, vyresnę už mane, kad ši mane nuramintų, paguostų, sakytų, jog kiekvienam taip gali atsitikti ir panašiai. |
s-265
| Bet ir ji guosdama vos laikėsi neprunkštusi – taip juokingai aš atrodžiau! |
s-266
| Visai netikėtai pastebėjau, kad ir tėvas, žvilgtelėjęs į mane, neišlaikė ir kreivai nusišiepė. |
s-267
| To jau buvo per daug! |
s-268
| Iki pankų skiauterių buvo likęs daugiau kaip ketvirtis amžiaus. |
s-269
| Iš kur aš galėjau žinoti, kad ateis laikas, kai mano šukuosena būtų buvusi nepralenkiama? |
s-270
| Išvydęs save veidrodyje, aš pats taip apstulbau, jog iškart pradėjau raitytis iš juoko, kvatoti, krizenti. |
s-271
| Tikrai komiškai atrodžiau! |
s-272
| Tai mane ir išgelbėjo: vaikai, apgulę langą ir žvilgčiodami į mane, tuojau nustojo juoktis, netgi nusiminė ir dingo kieme. |
s-273
| O tie, kurie liko, apstulbinti žvelgė į mano pusplikę galvą. |
s-274
| – Duokit pinigų! |
s-275
| Einu! – narsiai surikau. |
s-276
| Mama tuoj įteikė man didžiulę žalią trirublę ir garsiai pasakė, kad likusius du rublius galiu išleisti kaip tinkamas. |
s-277
| Tėvas, žinoma, susiraukė, bet šito sprendimo negalėjo atšaukti, užtat broliai apsiniaukė kaip rudens dangus. |
s-278
| ... Iki tos kirpyklos buvo galiukas kelio, bet mane lydėjo geras tuzinas vienmečių ir kiemo bičiulių. |
s-279
| Praeiviai nustebę gręžiojosi į mūsų delegaciją ir kraipė galvas. |
s-280
| Išvydę mane, šeriuoti ir ilgais plaukais apaugę vyrai iš kirpyklos eilės, nė žodžio netarę, prasiskyrė, praleido į geriausios kirpėjos krėslą, ir po kelių minučių aš jau niekuo nesiskyriau nuo savo kaimynų, bičiulių ir priešų. |
s-281
| Net šiek tiek susigraudinau, kad vėl esu toks kaip visi – paprastas ir plikas sovietinis moksleivis su nublukusiu mėlynu treningu... |
s-282
| ir išdalijau savo palydai. |
s-283
| Bent taip atsilyginau už draugystę ir solidarumą! |
s-284
| Dabar, sulūžus mašinėlei, suruseno viltis, kad mes, kaip ir visi padorūs žmonės, vėl lankysimės pamuilėmis kvepiančioje kirpykloje. |
s-285
| Turėjom tokią teisę, gal net tarptautinę! |
s-286
| Tik šit vakarop, nešinas sulankstytu laikraščiu, vėl pasirodė Konstantinas Mažuolis. |
s-287
| Jis kažkodėl visiems pareiškė, kad tais Ženevos susitarimais visiškai netikįs, kad visa tai tik muilo burbulas, akių dūmimas ir taip toliau. |
s-288
| Didžiu politiku dėjosi šitas liesas vyras, o gal toksai ir buvo, kas čia žino. |
s-289
| Tėvas labai keistai pasižiūrėjo į jį, bet nieko nepasakė: viskas, kas parašyta laikraščiuose, jam buvo šventa. |
s-290
| Bent jau mums, vaikams, taip atrodė. |
s-291
| Baigdamas savo politinę informaciją, Mažuolis truputėlį nusiramino, netgi atsiprašė už pakeltą toną ir jau tikrai rengėsi eiti, bet tarpdury atsigręžė: |
s-292
| – A! |
s-293
| Vos nepamiršau! |
s-294
| Duokit man tą mašinėlę. |
s-295
| Nunešiu vienam žmogui, jis puikus meisteris, ryt poryt ir suremontuos! |
s-296
| Labai čia kas jo prašė kištis! |
s-297
| Mūsų apmaudui, tėvas tuojau įteikė Mažuoliui ir mašinėlę, ir nulūžusią kojelę, ir dar pasakė, kad jeigu jam dar prireiksią kokio laikraščio ar žurnalo, tegul visuomet nesivaržydamas kreipiasi ar užeina. |
s-298
| Taigi perspektyva „kirptis kaip žmonėms “išnyko kaip dūmas. |
s-299
| Bet jau po savaitės ar dviejų klasėn įžengusi mokytoja iškart pataisė nuotaiką: |
s-300
| – Kreipiuosi į visus berniukus! |