Universal Dependencies - Lithuanian - HSE

s-101

91

Pridursiu, kad man asmeniškai lietuvių tautos ir kalbos klestėjimas yra ypač svarbus, nes esu ne tik publicistas, bet pirmiausia poetas – taigi man rūpi lietuviško žodžio likimas.

s-102

92

Tiesiog rūpi turėti skaitytoją, ir ne tik šiandien, bet ir ateityje.

s-103

93

Tačiau nesutinku, kad dera mylėti tik tokią tėvynę, tautą ir lietuvybę, kokias įsivaizduoja daugelis mūsų filosofų ir nefilosofų – atseit, mylėti ir baigta, jokiu būdu jų nereflektuoti.

s-104

94

Tauta, anot tų filosofų ir nefilosofų, be galo silpna ir menka – jei neaptversi jos tvora, geriausiai netgi spygliuota viela, ji nedelsiant sužlugs.

s-105

95

Be to, ji būtinai turi turėti priešų.

s-106

96

Lietuvoje populiari nacistams artimo mąstytojo Carlo Schmidto doktorina, nors jos rėmėjai kartais gal net negirdėjo to vardo.

s-107

97

Pasak tos doktorinos, tautą, iš viso visuomenę integruoja ir palaiko tik priešo įvaizdis.

s-108

98

Labai geri Schmidto mokiniai, irgi ne visada apie jį girdėję, buvo sovietai.

s-109

99

Mes irgi dažnai netikime, kad Lietuva gali išlikti laisvės sąlygomis, neturėdama ir pati nesikurdama sau priešų.

s-110

100

Mums netelpa galvoje, kad pasaulis gali būti ne toks jau blogas, o pasaulinė politika nebūtinai mums žalinga.

s-111

101

Vytautas Radžvilas kalba apie Lietuvos išvalstybinimą, nutautinimą, valstybinės ir tautinės sąmonės dekonstrukciją Europos Sąjungoje.

s-112

102

Kad ir keista, iš dalies su juo sutinku.

s-113

103

Taip, dekonstruojama anachroniška, XIX amžiaus ir Smetonos laikų valstybinė ir tautinė sąmonė, kurią užkonservavo sovietmetis, ir kurią dekonstruoti seniai laikas.

s-114

104

Turi atsirasti nauja valstybinė ir tautinė sąmonė, tokia kaip dabartinių vokiečių, anglų ar prancūzų, o ne tokia, kaip Radio Maryja lenkų arba Dugino bei Prochanovo rusų.

s-115

105

„Mano adresas ne namas ir ne gatvė – mano adresas Europos Sąjunga“, toliau ironizuoja Radžvilas.

s-116

106

Taip, mano adresas – ne menkutė, izoliuota, visų aplinkui neapkenčianti ir bijanti Lietuva, o Lietuva Europoje, Lietuva pasaulyje.

s-117

107

Lietuvos valstybės interesas yra įsijungimas į globalinį ryšių tinklą – į kurį, beje, pamažu įsijungia ir mūsų tradiciniai priešininkai – o ne atsitvėrimas nuo jo.

s-118

108

Europos Sąjunga, kad ir kokia ji būtų, kad ir kokias krizes ji pergyventų, keičiasi ir auga, ji yra Sokrato, o ne Strepsiado puseje.

s-119

109

Tapatinti ją su TSRS yra piktybiška demagogija – šiaip ar taip, kiekvienas lietuvis žino, kuo skiriasi Kolyma nuo Dublino ar Londono.

s-120

110

Gyvename epochoje, kada pradeda keistis pati tautos sąvoka.

s-121

111

Pirmiausia, interneto ir lėktuvų epochoje silpnėja ryšys tarp tautos ir teritorijos.

s-122

112

Šiandien galima būti lietuviu ir vaisingai dalyvauti Lietuvos gyvenime net tada, jei tavo svarbiausias būstas yra kitame kontinente.

s-123

113

Žinoma, tam reikia protingai išspręsti Lietuvos pilietybės klausimą.

s-124

114

Antra, tauta darosi ne tiek protėvių kilmės, kiek laisvo pasirinkimo reikalu.

s-125

115

Daugelį apima stačiai rasistinis siaubas pagalvojus, kad lietuviu gali būti laikomas vietnamietis arba juodaodis, jeigu jis gyvena Lietuvoje, turi jos pilietybę vykdo piliečio pareigas ir kalba lietuviškai – juo labiau lietuvis gali būti (ir turi būti) laikomi jo vaikai.

s-126

116

Bet toks yra vienintelis humanistinis ir šiuolaikinis, taigi vienintelis priimtinas požiūris.

s-127

117

Beje, visa tai nėra didelė naujovė.

s-128

118

Ne tik žydų, bet ir airių dauguma gyvena diasporoje, ir tai anaiptol nekenkia nei Izraeliui, nei Airijai.

s-129

119

Italų, graikų ir kitos diasporos taip pat didžiulės, bet Italija ir Graikija dėl to nežuvo.

s-130

120

Antra vertus, Europos valstybės priėmė ir tebepriima daugybę imigrantų.

s-131

121

Kad ir kokios būtų su tuo susijusios problemos, kad ir kiek jas bandytų išpūsti rasistai, nei viena Europos Sąjungos tauta nerodo nutautėjimo požymių.

s-132

122

Beje, be imigrantų daugelis jų seniai būtų žlugusios ekonomiškai, taigi ir valstybiškai, ir tautiškai.

s-133

123

Esama taip pat psichologinio komplekso, kurį pavadinčiau „nepriklausomybės fetišizmu“.

s-134

124

Savarankiškas, nieko neribojamas valstybingumas laikomas absoliučia ir pirmąja vertybe, nepalyginti svarbesne už demokratiją, žmogiškumą ar sveiką protą.

s-135

125

Tą požiūrį bandoma remti emocijomis ir ekstaitiškomis liturgijomis.

s-136

126

Bandymai jį modifikuoti ar kvestionuoti apibrėžimas kaip valstybės išdavimas, baustinas griežčiausiomis bausmėmis ligi sušaudymo imtinai.

s-137

127

Girdi, tuo paniekinamai tautos ilgaamžiai žygdarbiai ir kančios.

s-138

128

Tuo tarpu nepriklausomybė nėra tikslas sau, o būdas užtikrinti tautos gerovę.

s-139

129

Žinoma, tai tinkamiausias būdas: todėl visą savo sąmoningą gyvenimą pasisakydavau ir dabar pasisakau už nepriklausomą Lietuvą.

s-140

130

Bet nepriklausomybė be jokių apribojimų praktiškai neįmanoma, o jeigu įmanoma, tai žalinga.

s-141

131

Ji yra anachroniškas mentalinis konstruktas, paveldėtas iš XIX amžiaus svajotojų.

s-142

132

Beje, ateityje (tiesa, gana tolimoje) nepriklausomas valstybes iš viso galbūt pavaduos globalinė sąjungą, kurios bruožai pastebimi ir dabar: tai anaiptol nereiškia, kad išnyks tautiniai skirtingumai, kalbos ir tradicijos.

s-143

133

Absoliučiai nepriklausoma šių dienų pasaulyje yra nebent Šiaurės Korėja; visos kitos šalys, įskaitant JAV ir Rusiją, daugiau ar mažiau riboja savo veikimo laisvę, atsižvelgdamos į kitų interesus (būna, kad ir neatsižvelgia, bet tada yra teisingai baramos).

s-144

134

Jei kas nori gyventi tobulai nepriklausomoje Šiaurės Korėjoje, tegu gyvena, bet tautai to prašom nesiūlyti.

s-145

135

Iš viso kurti fetišą, stabą iš valstybės – nepriimtina praktika, nes ji pažeidžia pirmąjį Dievo įsakymą, privalomą ir krikščioniui, ir šiaip jau mąstančiam žmogui.

s-146

136

Emocijos ir ekstatiški ritualai yra gana pavojingas daiktas – tuos metodus naudojo ir nacizmas, ir stalinizmas.

s-147

137

Šių dienų valstybės remia savo teisę egzistuoti ne protėvių žygdarbiais ir kančiomis, o tuo, kaip funkcionuoja jų ekonomika, teisė, administracija, savivalda.

s-148

138

Šiose srityse, deja, dar maža kuo galime didžiuotis.

s-149

139

Ksenofobija ir izoliacionizmas akivaizdžiai atsiliepia mūsų santykiams su kaimynais.

s-150

140

Esu ne kartą kalbėjęs apie pavojingą „lietuviškąją triadą“ (sakyčiau, lietuviškąjį Bermudų trikampį) – nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais, arba su Rusija, Lenkija ir Izraeliu.

s-151

141

Sąjūdžio ir ankstyvosios nepriklausomybės laikais kartais atrodė, jog tie nesutarimai pamažu, bet sėkmingai sprendžiasi.

s-152

142

Deja, taip nėra – šiandien jie pastebimai aštrėja.

s-153

143

Į tai man bus atsakyta: „čia ne mes vieni kalti“.