| s-1
| REIŠKINIAI. |
| s-2
| Vieną dieną ėmiau žiūrėti į daiktus. |
| s-3
| Žmonės buvo bjaurūs ir nepažįstami, o daiktai patys sau. |
| s-4
| Aš taip pat buvau žmogus, taigi bjaurus ir nepažįstamas. |
| s-5
| Iš pradžių nieko daugiau nei tiesiog daiktai jie man nereiškė. |
| s-6
| Tačiau kuo ilgiau į juos žiūrėjau, tuo labiau su jais vyko kažkas neįprasto: daiktiškumas tirpo ir sklaidėsi, o ryškėjo tai, ką įprasta vadinti žmogiškumu, beveik aiškiai galėjau įžvelgti jų bruožus, antropomorfiškėjančias galūnes, savybes, būdingas tiktai žmonėms. |
| s-7
| Jie buvo pilni įvairių tęsinių, besidriekiančių į praeitį, tvyrančių dabartyje, pretenduojančių ne į fizinę, o į dvasinę kaimynystę. |
| s-8
| Tie daiktai, kurie nebuvo susiję su įsijautimais, prisiminimais, tie, kurie neturėjo sentimentalumo auros, buvo neįdomūs ir nepažįstami man. |
| s-9
| Arba atvirkščiai – jie nesidomėjo manimi ir aš jų, netgi esančių visai šalia, nemačiau, negalėjau paliesti. |
| s-10
| Kai kurie daiktai visiškai prarado savo regimąją substanciją ir virto reiškiniais, o kai kurie reiškiniai – atvirkščiai, sudaiktėjo ir savo briaunomis ėmė budelio ritmu belstis į mano kaukolės korpusą. |
| s-11
| Krikščionių Viešpats yra rūsčiai pasakęs – neturėk kitų daiktų, tik mane vieną. |
| s-12
| O krikščionys nepaklausė ir prisidarė daiktų tiek, kad dabar nebežino, kuris iš jų buvo svarbiausias. |
| s-13
| Man atsitiko dar juokingiau – kad ir kaip ilgai žiūrėjau į daiktus, beveik nieko nesugebėjau apie juos suprasti. |
| s-14
| Jeigu tų daiktų nenaudodavau, jų tarsi ir nebuvo. |
| s-15
| Stoviu vidury kambario, ir man egzistuoja tiktai tos lentos, į kurias remiasi mano kojos. |
| s-16
| Neįjungtas televizorius arba kompiuteris – kokie gi tai daiktai, kažkokios beprasmiškos dėžės. |
| s-17
| O kai juos įjungi, jie staiga virsta reiškiniais ir jų jau nebegali apmąstyti kaip daiktų. |
| s-18
| Nežinau, kaip įjungti arba išjungti Dievą, jis man taip ir liko tarp daikto ir reiškinio, nors abu jie svarbūs. |
| s-19
| Juk jeigu jis vienus norėjo apakinti, o kitus apšviesti, tai vis tiek, net ir tamsoje, nuolat į kažką atsitrenkiu, ir skauda. |