s-1
| ATEIVIAI. |
s-2
| Dvidešimtas amžius buvo pamišęs dėl ateivių iš kosmoso. |
s-3
| Žmonės kaišiodavo vieni kitiems nuotraukas su skraidančiomis lėkštėmis, pasakodavo, kad buvo pagrobti, kad jiems pavyko užmegzti kontaktus su nežemiškomis būtybėmis, o kartais – kad jie patys ateiviai. |
s-4
| Man asmeniškai teko pažinti tiktai vieną ateivį, kurį laiką netgi gyvenau su juo viename bute. |
s-5
| Jis buvo gerai užsimaskavęs ir niekuo nesiskyrė nuo mūsų. |
s-6
| Jeigu ne keistas elgesys, niekad nebūčiau net įtaręs, jog tai ne žemės gyventojas. |
s-7
| Įtarimą man keldavo tai, kad jis nuolat manęs ko nors klausinėdavo, netgi pačių elementariausių, kvailiausių dalykų, kurie tiesiog akivaizdūs. |
s-8
| Tokie dalykai gali rūpėti tik ateiviams, renkantiems medžiagą apie mus, žemės gyventojus. |
s-9
| Pavyzdžiui, jeigu skaitydavau knygą, jis klausdavo: „Skaitai? “ |
s-10
| O jeigu rūkydavau laiptinėje, klausdavo: „Rūkai? “ |
s-11
| Manau, tokiu būdu jis kokiame nors savo ateiviškame vadovėlyje aprašytą veiksmą sutapatindavo su greta užrašyta sąvoka, ir, išgirdęs mano atsakymą, prie šios užduoties padėdavo kokį nors paslaptingą kosminį kryželį ar paukščiuką. |
s-12
| O jeigu neklausinėdavo, tai keistai elgdavosi: slankiodavo iš kampo į kampą, kartkartėmis, sunkiai šnopuodamas, sustodavo prie kambarėlio, kuriame gyvenau, durų ir klausydavosi. |
s-13
| Nematydavau jo, bet jausdavau, nes ateiviai turi labai stiprų energetinį lauką, nematomais čiuptuvais prisijungia prie tavęs ir siurbia reikalingą jiems informaciją. |
s-14
| Vienu metu net galvojau, kad reikėtų kambario duris apkalti kokiu nors švinu ar kita radiacijos nepraleidžiančia medžiaga. |
s-15
| Jis sakydavo, kad yra mano uošvis, bet aš tuo netikiu. |
s-16
| Jis buvo tikriausias ateivis, turėjęs kažkokią slaptą misiją, kurios taip niekad ir nesužinojau, nes greitai išsikrausčiau iš to buto, ir iš to gyvenimo. |