s-1
| Sutinku, bet polinkis kalbėti, juo labiau šaukti apie kitų kaltes (nors tai psichologiškai suprantama reakcija) tik sunkina problemą. |
s-2
| Kalbėjimas apie savo kaltes (kuris reikalauja vidinio brandumo ir tam tikrų pastangų) ją gali kiek palengvinti. |
s-3
| Santykiuose su Vilnijos lenkais ima veikti tragiškas grįžtamasis ryšys: vienų nenuolaidumas stiprina kitų nenuolaidumą. |
s-4
| Ko gero, tas grįžtamasis ryšys veikia nuo 1939 metų. |
s-5
| Kada Vilnija grįžo Lietuvai, daugelis tenykščių gyventojų dar nesunkiai galėjo pakrypti Lietuvos pusėn. |
s-6
| Dažnas jų sutiko ir net norėjo vadintis lietuviu, tik kitonišku, lenkiškai kalbančiu, išlaikančiu ryšį su lenkų kultūra. |
s-7
| Tai buvo tiesiog sudėtingesnė tautinės sąmonės forma, būdinga tokiems žmonėms kaip Mykolas Riomeris. |
s-8
| Kiti, kaip žinoma, aiškios tautinės sąmonės iš vis neturėjo. |
s-9
| Treti buvo nevietinės kilmės lenkai, bet tai nereiškė, kad juos derėjo diskriminuoti. |
s-10
| Tačiau jau 1939 metais prasidėjo įkyrus ir beatodairiškas krašto lietuvinimas, visiškai neatsižvelgiąs į jo ypatingumus, į sudėtingas ir ne tokias sudėtingas sąmonės formas. |
s-11
| Jis buvo pagal išgales tęsiamas nacių okupacijos metais. |
s-12
| Tai lėmė nepalankų Lietuvai lūžį – vietos žmonės įpyko ir pasirinko ne lietuviškumą, o lenkiškumą. |
s-13
| Buvo ir kitokių priežasčių, bet, manau, nėra jokios abejonės, kad tokią plėtotę nemaža dalimi lėmė mūsų siaurakakčiai patriotai. |
s-14
| Dabar, ko gero, daug sunkiau užgesinti priešiškumą, negu anuomet. |
s-15
| Vienintelis dalykas, kurį galiu rekomenduoti – nepilkime benzino į ugnį. |
s-16
| Ne vienas mūsų politikas laiko lenkus ir kitas etnines mažumas nelojaliomis ex definitione, o jau jų bendruomenių vadovus – paprasčiausia penktąja kolona. |
s-17
| Net jeigu laikysimės tokio požiūrio – kuris man atrodo klaidingas, - valstybės interesas yra penktąją koloną ne didinti, o mažinti; ne stumti kitataučius nuo savęs, nuolat juos puldinėt, pabrėžti jų priešiškumą ir demaskuoti jų kėslus, o priešingai, juos prie savęs įvairiais protingais būdais – taip pat nuolaidomis – pritraukti. |
s-18
| Santykiuose su žydais nematyti nieko naujo. |
s-19
| Ir toliau pykstama ant Efraimo Zuroffo, bandoma pagrįsti „dvigubo genocido“ teorija, ir reikalaujama: „Nedrįskite mūsų vadinti žydšaudžių tauta“. |
s-20
| Be abejonės, lietuviai nėra žydšaudžių tauta. |
s-21
| Bet, deja, pastarųjų metų praktika duoda pagrindo vadinti lietuvius žydšaudžių advokatų tauta. |
s-22
| Kad ir ką manytum, apie Efraimą Zuroffą, jo teisybė, kada jis sako, jog lietuviai, skirtingai negu kroatai, nenuteisė nė vieno žydšaudžio. |
s-23
| Priešingai, visuomenės ir teismų neartikuliuotas, bet aiškiai juntamas nusiteikimas buvo, kad visas tokias bylas pridera tyliai sabotuoti. |
s-24
| Nesame pribrendę tam, kad suvoktume: neleistina teisinti ir remti nusikaltėlio tik todėl, kad jis etninis lietuvis (laikąs save patriotu), o jo aukos ir ieškovai – nelietuviai. |
s-25
| Sakiau ir sakysiu, kad šioje srityje buvo padarytos dvi didelės klaidos, kurias anksčiau ar vėliau reikės ištaisyt. |
s-26
| Pirmoji klaida liečia 1941 metų Laikinąją vyriausybę. |
s-27
| Būtina be jokių išlygų pareikšti, kad naujoji Lietuva kategoriškai neįjungia šios tradicijos į gerbtinų ir sektinų tradicijų skaičių. |
s-28
| Laikinoji vyriausybė iš esmės nesiskiria nuo Tiso vyriausybės Slovakijoje ir Paveličiaus vyriausybės Kroatijoje, kurių nė vienas rimtas istorikas nelaiko teigiamu daiktu. |
s-29
| Vadiname jos narius patriotais – subjektyviai jie tokie ir buvo, - bet negalima gerbti patriotų, padariusių savo kraštui didžiulės žalos, kurios ligi šiol nepajėgiame išsrėbti. |
s-30
| Juk jie pakenkė Lietuvos prestižui labiau negu kitas Lietuvos priešas. |
s-31
| Jei leistinas „alternatyvinės istorijos“ eksperimentas – įsivaizduokime, kad Lietuvą 1944 metas išvaduoja Vakarų sąjungininkai, ir į ją grįžta Stasys Lozoraitis, tuo metu nominalus valstybės galva. |
s-32
| Be abejonės, tada būtų tekę (kad ir nenoromis) surengti Laikinosios vyriausybės procesą, kaip Prancūzijoje buvo surengtas Pétaine‘o procesas. |
s-33
| Pétaine‘as irgi buvo patriotas, nusipelnęs Prancūzijai karo lauke, ir norėjo išsaugoti jos nepriklausomybę, nors ir sąjungos su Hitleriu kaina. |
s-34
| Kai kurie Laikinosios vyriausybės nariai gali būti išteisinti, bet tikrai nė vienas jų nebūtų gavęs ordino ir nebūtų paskelbtas tautos patriarchu. |
s-35
| Priminsiu, kad po karo Lozoraitis, o kurį laiką ir VLIK‘as nuo jų gana aiškiai atsiribojo. |
s-36
| Antroji klaida – genocido sąvokos infliacija, nutrinanti skirtumus tarp holokausto ir kitų totalitarinių nusikaltimų (beje, tą infliaciją dar prieš atgaunant nepriklausomybę skatino mūsų emigrantai). |
s-37
| Vilniaus centre esantį muziejų derėtų vadinti ne genocido muziejumi, o pavyzdžiui, komunizmo nusikaltimų muziejumi. |
s-38
| Kitaip jis visada generuos įtampą ir trintį, ne tik prieštaraujančią sveikam protui, bet ir žalingą Lietuvos valstybės interesui.. |
s-39
| Sudėtingiausias yra santykių su Rusija klausimas, nes šių dienų Rusija duoda pagrindo ja nepasitikėti. |
s-40
| Bet čia nereikia perlenkti lazdos, nedera užmiršti, kad reikalai gali pasisukti ir kitaip. |
s-41
| Dešimtys mūsų politologų ir žurnalistų yra pavertę savo specialybe Rusijos demaskavimą (beje, ir Vilnius lenkų demaskavimą, ir „žydų pretenzijų“ demaskavimą). |
s-42
| Pasak jų peršamo mentaliteto, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams, ir kitaip negali būti. |
s-43
| Rusai jokiu būdu nėra stalinizmo aukos, o yra sąmoningi jo šalininkai ir tęsėjai (taip pat duodama suprasti, kad stalinizmas šimtą kartų blogesnis už nacizmą). |
s-44
| Bet kokie Rusijos veiksmai, sekant tuo požiūriu, turi piktų intencijų. |
s-45
| Kiekvienas Rusijos priešas – net jeigu jis neatsakingas, nekompetentingas arba ne itin civilizuotas – automatiškai yra Lietuvos draugas. |
s-46
| Jei Rusijai sekasi, tai baisu, jei nesiseka, tai didelė laimė; Rusijos klestėjimas, ekonominis ir kultūrinis atgimimas būtų baisiausia, kas gali ištikti jos kaimynus ir pasaulį. |
s-47
| To nesupranta naivūs arba savanaudiški Vakarai, kurie baigia su Rusija susitarti, pasmerkdami mus nevisiškai aiškiam, bet be abejonės klaikiam likimui. |
s-48
| Visa tai primena karikatūra, kurią neseniai mačiau lenkų žurnale. |
s-49
| Du sodiečiai sėdi ant potvynio apsemtų namų stogo. |
s-50
| Vienas jų sako: „Vajėzau! |
s-51
| Ką tas Putinas dar prasimanys“. |
s-52
| Mano prognozė būtų kitokia: ekonominės bei demografinės priežastys privers ir jau verčia Rusiją destalinizuotis, nors tame kelyje pasitaiko ir gali pasitaikyti nesimpatingų vingių. |
s-53
| Galima ne be tam tikro pagrindo tikėtis Rusijai tokios išeities, kokią savo metu pasirinko Mustafos Kemalio Turkija. |
s-54
| Apskritai paėmus, turkai nebesvajoja apie imperiją ir niekam nėra mirtinai pavojingi – nei bulgarams, nei serbams, nei graikams, pagaliau netgi armėnams. |
s-55
| Jie, beje, yra NATO nariai – drauge su graikais, su kuriais ne per seniausiai kovėsi ir ligi šiol nesutaria dėl Kipro. |