s-1
| Pikti tėvai piktus ožiukus gano |
s-2
| RAMUNĖ ŽUMBAKIENĖ |
s-3
| Turbūt ne kartą girdėjote, jog pykti galima ir net kartais būtina, nors dažnai aplinkiniai žmonės sako. |
s-4
| Per konsultacijas tėvai dažnai užduoda klausimą: „Mušti negalima, pykti negalima, tai ką daryti, jei vaikas lipa ant galvos, pastoviai bliauna ir visiškai nebeklauso ?! |
s-5
| Kur dėti savo pyktį? “ |
s-6
| Pyktis kyla, jei nepatenkiname savo noro, poreikio. |
s-7
| Jis gali būti naudingas, nes skatina veikti, siekti tikslo, padeda mobilizuoti savo fizines ir psichines jėgas ir iš neįmanomo padaryti įmanoma. |
s-8
| Pyktis gali veikti kaip ženklas (kartais net kaip skambutis), kad turime neišpildytą norą, troškimą. |
s-9
| Tai gali būti ženklas mums, suvokiantiems, kas su mumis vyksta. |
s-10
| Tačiau kiek kitaip yra su augančiais vaikais. |
s-11
| Vaiko vystymasis vyksta jam užsiimant tam tikra veikla, ji augant keičiasi. |
s-12
| Kitaip tariant, vaikas tobulėja veikdamas. |
s-13
| Vadinasi, jis nuolat kažkaip elgiasi (ką tėvai ir pastebi), priklausomai nuo to, kaip jaučiasi ir ką išgyvena (apie tai tėvai gali numanyti). |
s-14
| Apskritai, tai yra susiję su elgesiu ir emocijomis. |
s-15
| Pyktis – su išgyvenamu nepasitenkinimu susijęs jausmas. |
s-16
| Kūdikis apie jaučiamą nepatogumą praneša tėvams verkdamas. |
s-17
| Kai kūdikis ūgteli, jo veikla darosi sudėtingesnė, pykčio išraiška ir jėga keičiasi (nuo daužymo iki laužymo, nuo rėkimo iki bjaurių žodžių išsakymo). |
s-18
| Kuo mažiau vaiko poreikių patenkinama, tuo daugiau diskomforto jis išgyvena, ir jeigu vaikas aktyvus, jo elgesys tampa agresyvus. |
s-19
| Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda žaisti su bendraamžiais, jo agresija nėra apgalvota, tyčinė. |
s-20
| Jis gali atimti žaislą iš kito arba jį pastumti, mušti, bet tai daro tam, kad atimtų žaislą arba pašalintų kliūtis, o ne tam, kad įskaudintų kitą vaiką. |
s-21
| Kiek vyresnio amžiaus vaiko agresija būna sąmoninga. |
s-22
| Agresija yra išmoktas elgesys, kuriuo siekiama pakenkti arba sunaikinti. |
s-23
| Vaikas agresyvaus elgesio išmoksta stebėdamas artimų žmonių tarpusavio elgesį bei elgesį su juo pačiu. |
s-24
| Maži ožiai – didelių raguočių atspindžiai |
s-25
| Tinkamai reikšti pyktį tėvai vaikus moko savo pavyzdžiu. |
s-26
| Įprasta situacija: mama randa ant stalo paliktą krūvą saldainių popieriukų ir vaikų klausia, kas tai padarė? |
s-27
| Vaikai pradeda baksnoti pirštais vienas į kitą ir, žinoma, sako „ne aš “. |
s-28
| Situacija yra neišsprendžiama, jei siekiama išsiaiškinti tiesą ir kažkurį nubausti. |
s-29
| Daug naudingiau panašioje situacijoje išreikšti savo pyktį: „Aš įsiuntu, kai ant stalo pamatau kalną saldainių popieriukų. |
s-30
| Man neįdomu, kuris tai padarė, prieš tai kambarį radote sutvarkytą, tad dabar abiem teks tai sutvarkyti. “ |
s-31
| Nekaltindami ir nebausdami tėvai leidžia vaikui prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne siekia atkeršyti. |
s-32
| Kai tėvai priima visus savo jausmus, jiems lengviau apie tai pranešti ir vaikui. |
s-33
| Vaikai, savo ruožtu, ima suvokti, jog tam tikras jų elgesys tėvams nepriimtinas ir yra galimybė pasitaisyti. |
s-34
| Pavyzdžiui, užuot sakę: „Tu vėl pravirkdei vaiką. |
s-35
| Na dabar tai jau gausi lupt “, tėvai gali pranešti apie savo pyktį sakydami: „Aš labai pykstu! |
s-36
| Mažylis linksmai žaidė, kol tu neatėmei mašinytės. |
s-37
| Tikiuosi, kad dabar surasi būdą, kaip jį nuraminti “. |
s-38
| Kitas pavyzdys: „Ant vonios grindų visa dėžutė skalbimo miltelių! |
s-39
| Aš pykstu dėl šitokios netvarkos. |
s-40
| Su milteliais negalima žaisti! |
s-41
| Mums reikia maišelio, šluotos ir semtuvėlio. |
s-42
| Ir greitai, kol neišnešiojome miltelių po visus namus. “ |
s-43
| Užuot sakius: „Pažiūrėk, kiek darbo man pridarei. |
s-44
| Šį vakarą jokio televizoriaus! “ |
s-45
| Kai tėvai savęs paklausia: „Ar aš vis dar degu iš pykčio, ar jau nurimau, kad galėčiau spręsti iškilusią problemą? “, jie lengviau pripažįsta ir vaikų pyktį, tai, kad jam praeiti reikia trupučio laiko. |
s-46
| Tas laikas nėra ilgas. |
s-47
| Daug kas naudoja skaičiavimo iki dešimt metodą arba penkių iškvėpimų metodą – tai puiki priemonė sukilusiai įtampai pašalinti. |
s-48
| Visgi veiksmingiausia yra žodžiais išsakyti savo jausmą. |
s-49
| Tada vaikai supranta, ką jaučia jų tėvai, koks elgesys yra netoleruojamas, kad jų jausmai yra priimami. |
s-50
| Tai padeda vaikams suvokti jiems nustatytas ribas. |
s-51
| Tik pripažinę, jog pyktis yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, tai, kas mus verčia gintis, instinktyviai siekiant laisvės ir savisaugos, tėvai gali apie tai kalbėti ir su vaikais. |
s-52
| Kai apie pyktį nekalbama |
s-53
| Vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė Roma Šerkšnienė seminaruose apie vaikų pyktį pabrėžia, kad pyktis reiškia, jog vaikas jau yra pasiekęs tam tikrą brandos laipsnį, nes tam, kad pyktų, jis turi tikėti tam tikrais dalykais ir pasitikėti tam tikrais žmonėmis. |
s-54
| Jaudulio ir įniršio išgyvenimas neretai būna labai skausmingas. |
s-55
| Kad ir kur nueitų su vaiku, kuris nemoka suvaldyti įniršio, – į parduotuvę, teatrą, svečius, – tėvai jaučia nuolatinę įtampą. |
s-56
| Toks vaikas, negavęs norimo daikto (saldainio, žaislo, mašinėlės iš draugo), ima reikalauti jo visokiais būdais: gali nenumaldomai verkti, maldauti, kaulyti, tikėdamasis, kad gaus tai, ko nori. |
s-57
| Save kontroliuojantis vaikas supranta, jog jeigu negavęs trokštamo daikto jis įnirš ir išlies tą įniršį, kitą kartą mama jo nesives į parduotuvę. |
s-58
| Todėl jis ramiai palauks kito karto. |
s-59
| Kai kurie vaikai elgiasi agresyviai, nes nežino kito būdo jausmams išreikšti. |
s-60
| Reikia padėti vaikui atpažinti jausmus ir išreikšti juos tinkamu būdu. |
s-61
| Kitaip paaugęs toks žmogus labai greitai pajaučia pyktį, tačiau retai susimąsto, kas tą pyktį pakursto, ir vengia kitų jausmų. |
s-62
| Jis dažnai tyčiojasi, priekabiauja, agresyviai elgiasi, žeidžia kitus (pavyzdžiui, agresyviai vairuoja). |
s-63
| Vėliau dėl tokių savo veiksmų jis gali jausti kaltę ar gėdą, o tai žemina savivertę. |
s-64
| Kai kurie žmonės linkę pyktį išstumti, tačiau vėliau tai gali atsiliepti: jie sumenkins ar nuvertins savo poreikius ar vertybes. |
s-65
| Jei manai, kad privalai su viskuo taikstytis, rizikuoji tapti toks, ant kurio „visus šunis sukaria “. |
s-66
| Tačiau, kai kantrybės taurė perpildoma, toks „darbštuolis tylenis “emociškai „sprogsta “. |
s-67
| Po tokių „sprogimų “jis jaučia sąžinės graužatį, gėdą. |
s-68
| Dalis žmonių, supykę ar nusivylę, ima kaltinti arba gėdinti save. |
s-69
| Tai padeda jiems išlaikyti gerus santykius su juos supykdžiusiu asmeniu. |
s-70
| Žmonės, kilę iš šeimų, kuriose reikalaujama laikytis griežtų, nelanksčių taisyklių, dažnai neatpažįsta savo pykčio. |
s-71
| Tokiose šeimose vaikai paprastai mokomi nerodyti pykčio tėvams nei veido išraiška, nei žodžiais, balso tonu ar veiksmais. |
s-72
| Jei pastebėjote, kad jūsų pykčio reakcijos nėra sveikos, reikėtų patyrinėti savo įsitikinimus: kaip, jūsų manymu, kiti žmonės ir pasaulis privalėtų su jumis elgtis? |
s-73
| Nesveikas pykčio reakcijas dažnai sukelia nuodingos mintys arba nuostatos: „Kaip tie idiotai drįsta su manimi taip elgtis “, „Aš nepakęsiu tokios nepagarbos “, „Aš tiems idiotams parodysiu, kas čia vadovauja. “ |
s-74
| Jei norite būti emociškai sveikas ir pajėgus, turėtumėte keisti nuodingąsias nuostatas naudingomis, mokytis priimti ir žiūrėti į kitus tolerantiškai. |
s-75
| Emociškai pajėgūs žmonės labiau mėgaujasi gyvenimu, lengviau įveikia sunkumus. |
s-76
| Moksliniai tyrimai atskleidė ryšį tarp priešiškumo ir padidėjusio kraujospūdžio bei širdies ligų. |
s-77
| Todėl geriau imti kontroliuoti savo veiksmus kitų žmonių atžvilgiu, o ne būti kontroliuojamam pykčio. |
s-78
| Sveiką pyktį palaikančios nuostatos |
s-79
| Daug svarbiau prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus nei dėti pastangas įrodinėjimui, kaip kiti turėtų elgtis. |
s-80
| Jei taisyklės lanksčios, žmonėms lengviau jų laikytis. |
s-81
| Kiti žmonės nebūtinai siekia įskaudinti ar pašiepti. |
s-82
| Žmonės ir gyvenimo sąlygos nebūtinai turi patenkinti visus mano norus. |
s-83
| Gal iš tikrųjų kiti žmonės nevalingai elgiasi su manimi ne taip, kaip noriu. |
s-84
| Tiek aš, tiek kitas žmogus gali būti teisus ar neteisus. |
s-85
| Man svarbus ir kito žmogaus požiūris. |
s-86
| Sveikam pykčiui būdingas elgesys |
s-87
| Siekimas įsitvirtinti bendraujant su kitais žmonėmis. |
s-88
| Noras išspręsti problemą. |
s-89
| Siekimas, kad kitas asmuo keistų elgesį, ir pagarba jo teisei nesutikti su jumis. |
s-90
| Įrodymų, kad žmogus kažką padarė ne iš piktavališkų paskatų, ieškojimas. |
s-91
| Mokytis tinkamai išreikšti pyktį |
s-92
| Įprastai sveiką pyktį jaučiame kaip įtampą, o ne kaip užvaldantį pojūtį. |
s-93
| Galima pykti ir neprarasti kontrolės. |
s-94
| Sveikas pyktis niekada nepaskatins elgtis asocialiai, smurtauti ir nesukels noro įbauginti kitus. |
s-95
| Tačiau dauguma žmonių supyksta greitai ir karštai. |
s-96
| Tada elgesį nulemia emocijos. |
s-97
| Tad kaip išmokti sveikai reikšti pyktį? |
s-98
| Laiku sustoti ir elgtis kitaip padeda pykčio požymių atpažinimas. |
s-99
| Tam reikalinga praktika. |
s-100
| Tokią praktiką siūlo ART metodas. |