Universal Dependencies - Lithuanian - HSE

s-1

144

Sutinku, bet polinkis kalbėti, juo labiau šaukti apie kitų kaltes (nors tai psichologiškai suprantama reakcija) tik sunkina problemą.

s-2

145

Kalbėjimas apie savo kaltes (kuris reikalauja vidinio brandumo ir tam tikrų pastangų) ją gali kiek palengvinti.

s-3

146

Santykiuose su Vilnijos lenkais ima veikti tragiškas grįžtamasis ryšys: vienų nenuolaidumas stiprina kitų nenuolaidumą.

s-4

147

Ko gero, tas grįžtamasis ryšys veikia nuo 1939 metų.

s-5

148

Kada Vilnija grįžo Lietuvai, daugelis tenykščių gyventojų dar nesunkiai galėjo pakrypti Lietuvos pusėn.

s-6

149

Dažnas jų sutiko ir net norėjo vadintis lietuviu, tik kitonišku, lenkiškai kalbančiu, išlaikančiu ryšį su lenkų kultūra.

s-7

150

Tai buvo tiesiog sudėtingesnė tautinės sąmonės forma, būdinga tokiems žmonėms kaip Mykolas Riomeris.

s-8

151

Kiti, kaip žinoma, aiškios tautinės sąmonės iš vis neturėjo.

s-9

152

Treti buvo nevietinės kilmės lenkai, bet tai nereiškė, kad juos derėjo diskriminuoti.

s-10

153

Tačiau jau 1939 metais prasidėjo įkyrus ir beatodairiškas krašto lietuvinimas, visiškai neatsižvelgiąs į jo ypatingumus, į sudėtingas ir ne tokias sudėtingas sąmonės formas.

s-11

154

Jis buvo pagal išgales tęsiamas nacių okupacijos metais.

s-12

155

Tai lėmė nepalankų Lietuvai lūžį – vietos žmonės įpyko ir pasirinko ne lietuviškumą, o lenkiškumą.

s-13

156

Buvo ir kitokių priežasčių, bet, manau, nėra jokios abejonės, kad tokią plėtotę nemaža dalimi lėmė mūsų siaurakakčiai patriotai.

s-14

157

Dabar, ko gero, daug sunkiau užgesinti priešiškumą, negu anuomet.

s-15

158

Vienintelis dalykas, kurį galiu rekomenduoti – nepilkime benzino į ugnį.

s-16

159

Ne vienas mūsų politikas laiko lenkus ir kitas etnines mažumas nelojaliomis ex definitione, o jau jų bendruomenių vadovus – paprasčiausia penktąja kolona.

s-17

160

Net jeigu laikysimės tokio požiūrio – kuris man atrodo klaidingas, - valstybės interesas yra penktąją koloną ne didinti, o mažinti; ne stumti kitataučius nuo savęs, nuolat juos puldinėt, pabrėžti jų priešiškumą ir demaskuoti jų kėslus, o priešingai, juos prie savęs įvairiais protingais būdais – taip pat nuolaidomis – pritraukti.

s-18

161

Santykiuose su žydais nematyti nieko naujo.

s-19

162

Ir toliau pykstama ant Efraimo Zuroffo, bandoma pagrįsti „dvigubo genocido“ teorija, ir reikalaujama: „Nedrįskite mūsų vadinti žydšaudžių tauta“.

s-20

163

Be abejonės, lietuviai nėra žydšaudžių tauta.

s-21

164

Bet, deja, pastarųjų metų praktika duoda pagrindo vadinti lietuvius žydšaudžių advokatų tauta.

s-22

165

Kad ir ką manytum, apie Efraimą Zuroffą, jo teisybė, kada jis sako, jog lietuviai, skirtingai negu kroatai, nenuteisė nė vieno žydšaudžio.

s-23

166

Priešingai, visuomenės ir teismų neartikuliuotas, bet aiškiai juntamas nusiteikimas buvo, kad visas tokias bylas pridera tyliai sabotuoti.

s-24

167

Nesame pribrendę tam, kad suvoktume: neleistina teisinti ir remti nusikaltėlio tik todėl, kad jis etninis lietuvis (laikąs save patriotu), o jo aukos ir ieškovai – nelietuviai.

s-25

168

Sakiau ir sakysiu, kad šioje srityje buvo padarytos dvi didelės klaidos, kurias anksčiau ar vėliau reikės ištaisyt.

s-26

169

Pirmoji klaida liečia 1941 metų Laikinąją vyriausybę.

s-27

170

Būtina be jokių išlygų pareikšti, kad naujoji Lietuva kategoriškai neįjungia šios tradicijos į gerbtinų ir sektinų tradicijų skaičių.

s-28

171

Laikinoji vyriausybė iš esmės nesiskiria nuo Tiso vyriausybės Slovakijoje ir Paveličiaus vyriausybės Kroatijoje, kurių nė vienas rimtas istorikas nelaiko teigiamu daiktu.

s-29

172

Vadiname jos narius patriotais – subjektyviai jie tokie ir buvo, - bet negalima gerbti patriotų, padariusių savo kraštui didžiulės žalos, kurios ligi šiol nepajėgiame išsrėbti.

s-30

173

Juk jie pakenkė Lietuvos prestižui labiau negu kitas Lietuvos priešas.

s-31

174

Jei leistinas „alternatyvinės istorijos“ eksperimentas – įsivaizduokime, kad Lietuvą 1944 metas išvaduoja Vakarų sąjungininkai, ir į ją grįžta Stasys Lozoraitis, tuo metu nominalus valstybės galva.

s-32

175

Be abejonės, tada būtų tekę (kad ir nenoromis) surengti Laikinosios vyriausybės procesą, kaip Prancūzijoje buvo surengtas Pétaine‘o procesas.

s-33

176

Pétaine‘as irgi buvo patriotas, nusipelnęs Prancūzijai karo lauke, ir norėjo išsaugoti jos nepriklausomybę, nors ir sąjungos su Hitleriu kaina.

s-34

177

Kai kurie Laikinosios vyriausybės nariai gali būti išteisinti, bet tikrai nė vienas jų nebūtų gavęs ordino ir nebūtų paskelbtas tautos patriarchu.

s-35

178

Priminsiu, kad po karo Lozoraitis, o kurį laiką ir VLIK‘as nuo jų gana aiškiai atsiribojo.

s-36

179

Antroji klaida – genocido sąvokos infliacija, nutrinanti skirtumus tarp holokausto ir kitų totalitarinių nusikaltimų (beje, tą infliaciją dar prieš atgaunant nepriklausomybę skatino mūsų emigrantai).

s-37

180

Vilniaus centre esantį muziejų derėtų vadinti ne genocido muziejumi, o pavyzdžiui, komunizmo nusikaltimų muziejumi.

s-38

181

Kitaip jis visada generuos įtampą ir trintį, ne tik prieštaraujančią sveikam protui, bet ir žalingą Lietuvos valstybės interesui..

s-39

182

Sudėtingiausias yra santykių su Rusija klausimas, nes šių dienų Rusija duoda pagrindo ja nepasitikėti.

s-40

183

Bet čia nereikia perlenkti lazdos, nedera užmiršti, kad reikalai gali pasisukti ir kitaip.

s-41

184

Dešimtys mūsų politologų ir žurnalistų yra pavertę savo specialybe Rusijos demaskavimą (beje, ir Vilnius lenkų demaskavimą, ir „žydų pretenzijų“ demaskavimą).

s-42

185

Pasak jų peršamo mentaliteto, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams, ir kitaip negali būti.

s-43

186

Rusai jokiu būdu nėra stalinizmo aukos, o yra sąmoningi jo šalininkai ir tęsėjai (taip pat duodama suprasti, kad stalinizmas šimtą kartų blogesnis už nacizmą).

s-44

187

Bet kokie Rusijos veiksmai, sekant tuo požiūriu, turi piktų intencijų.

s-45

188

Kiekvienas Rusijos priešas – net jeigu jis neatsakingas, nekompetentingas arba ne itin civilizuotas – automatiškai yra Lietuvos draugas.

s-46

189

Jei Rusijai sekasi, tai baisu, jei nesiseka, tai didelė laimė; Rusijos klestėjimas, ekonominis ir kultūrinis atgimimas būtų baisiausia, kas gali ištikti jos kaimynus ir pasaulį.

s-47

190

To nesupranta naivūs arba savanaudiški Vakarai, kurie baigia su Rusija susitarti, pasmerkdami mus nevisiškai aiškiam, bet be abejonės klaikiam likimui.

s-48

191

Visa tai primena karikatūra, kurią neseniai mačiau lenkų žurnale.

s-49

192

Du sodiečiai sėdi ant potvynio apsemtų namų stogo.

s-50

193

Vienas jų sako: „Vajėzau!

s-51

194

Ką tas Putinas dar prasimanys“.

s-52

195

Mano prognozė būtų kitokia: ekonominės bei demografinės priežastys privers ir jau verčia Rusiją destalinizuotis, nors tame kelyje pasitaiko ir gali pasitaikyti nesimpatingų vingių.

s-53

196

Galima ne be tam tikro pagrindo tikėtis Rusijai tokios išeities, kokią savo metu pasirinko Mustafos Kemalio Turkija.

s-54

197

Apskritai paėmus, turkai nebesvajoja apie imperiją ir niekam nėra mirtinai pavojingi – nei bulgarams, nei serbams, nei graikams, pagaliau netgi armėnams.

s-55

198

Jie, beje, yra NATO nariai – drauge su graikais, su kuriais ne per seniausiai kovėsi ir ligi šiol nesutaria dėl Kipro.