| s-1
| LAIKRODIS. |
| s-2
| Jis taisyklingo trikampio, vadinamojo lygiakraščio, formos. |
| s-3
| Tiesą sakant, nusispjauti man į geometriją. |
| s-4
| Nemalonios formos laikrodis, primena tiksliuosius mokslus, kurių niekad gyvenime nemėgau. |
| s-5
| Nusipirkau jį iš klajojančio prekybos agento – tiesa, greitai jų visi ėmė neapkęsti, ir dabar, ko gero, tokios profesijos apskritai nebeliko. |
| s-6
| Keistas valkatos, prašančio išmaldos ir gerėjančio gyvenimo pranašo (kuo daugiau paslaugų, tuo geresnis gyvenimas) mišinys. |
| s-7
| Jis jau senas, spėjo susidėvėti per trejetą metų, trejetą metų jis buvo susijęs su mano žvilgsniu, nubusdamas ir užmigdamas matydavau jo apskritą ciferblatą ir pagal jį suprasdavau, kad mano laikas šiame pasaulyje juda pirmyn, nors laikrodyje jis kažkodėl sukasi ratu. |
| s-8
| Šiuolaikiniai daiktai pagaminti taip, kad ištvertų truputį ilgiau, nei gamintojų ir pardavėjų teikiama garantija – apytikriai trejetą metų. |
| s-9
| Tada jie staiga sulūžta, ima krėsti kvailystes, tampa nebepataisomi. |
| s-10
| Maniškis sugedo po trejų metų, ir man liko prisiminimas apie prekybos agentą, nevykėlį, kurio man buvo gaila, ir tik iš gailesčio nusipirkau iš jo man visiškai nereikalingus daiktus: masažuojantį dušo antgalį (kuris užsikimšo kalkėmis per pusmetį, nes nebuvo jokios galiojimo garantijos), ištempiamą spyruoklinę drabužių džiovyklę (kurios taip niekada ir neprisitvirtinau) ir laikrodį, kuris jau neteko žado ir, anot kažkieno pasakytos išminties – du kartus per parą vis dėlto rodo teisingą laiką. |
| s-11
| Greitai jį išmesiu, drauge su prekybos agento prisiminimu. |
| s-12
| Būna žmogaus gyvenime tokių akimirkų, kai jis yra labai lengvai užklumpamas, žmogiškas, tiesiog pasibjaurėtinai žmogus ir daugiau niekas kitas. |
| s-13
| Ne karys, ne sukčius, ne prekeivis ir ne išminčius. |
| s-14
| Jis tuo metu net ne gyvena, o tik sėdi ir gamina žmogiškumo esmę. |
| s-15
| Tiesą sakant, ir atrodo jis tuomet šlykštokai, nes visos esmės ganėtinai kokčios. |
| s-16
| Štai tas prekybos agentas mane nustvėrė kaip tik tada, kai sėdėjau ir buvau pilnas žmogiškumo esmės. |
| s-17
| Kaip indas šaltienos. |
| s-18
| Gali netgi būti, kad buvau pagiringas, bet tai nieko nereiškia. |
| s-19
| Galėjau būti negėręs keturiasdešimt metų, vis tiek nuo esmės gaminimo nepasislėpsi. |
| s-20
| Atidariau duris, o ten stovi jis, visas pasirengęs apeliuoti į mano žmogiškumo esmę, kurią kaip tik tuo metu ir gaminau. |
| s-21
| Jam net ir stengtis labai nereikėjo. |
| s-22
| Spustelėjo gailesčio tašką – tai beveik toks pat taškas kaip moterų, tiktai jis nesusijęs su lyties organais, jis pusiau nematerialus, t. y., dvasinis – ir aš atidaviau paskutinius penkiasdešimt litų. |
| s-23
| Geriausios šio žmogiškumo taško žinovės ir specialistės tarybiniais laikais būdavo čigonės: vienas mano bičiulis atidavė čigonei piniginę, bet susikrimtęs, kad ten labai nedaug pinigų, nusisegė ir laikrodį. |
| s-24
| Dabar čigonės jau nebesišlaisto gatvėmis siūlydamos išburti ateitį iš delno ir laikrodžius tenka paprasčiausiai išmesti. |