| s-1
| AŠ TURĖJAU TAVE TAU NEŽINANT. |
| s-2
| Nežinau, ką dabar veiki. |
| s-3
| Tačiau Tu nežinai, ką aš. |
| s-4
| O aš nieko, sėdžiu prie lango ir bandau išpūsti dramblio formos tabako debesį. |
| s-5
| Tu gal karpaisi nagus, gal net kojų? |
| s-6
| Tai kam mums visa tai žinoti, matyti, fiksuoti. |
| s-7
| Žinojimas užknisa. |
| s-8
| Mes pernelyg banalūs, kad žinotume. |
| s-9
| Nesvarbu, ką veiki, svarbu, kad. |
| s-10
| Lietus, kuris, kaip žinome, plonom stiklinėm kojom po visą sodą bėginėja, šiąnakt mus savaip jungia, Tu juk irgi jį stebi. |
| s-11
| Tačiau tai irgi nesvarbu, kartais tarp mūsų nėra jokio objekto, matomo abiem, tuomet realybė ir pasitraukia. |
| s-12
| Tuomet atsiveria vaizduotė, iš esmės - literatūra. |
| s-13
| Tik mėgėjai mano, jog baltas puslapis jai būtinas. |
| s-14
| Tu būtina, puslapis - ne. |
| s-15
| Juk aš būnu su Tavim, galbūt su ta, kurios pati dar nepažįsti. |
| s-16
| Perfrazuojant klasiką: Tavo ribos yra mano vaizduotės ribos. |
| s-17
| Kuriuosi Tave, bandau atspėti, nulaužti Tavo kodus ir pakeisti savais. |
| s-18
| Po kelių parų Tavo spynose suksis mano raktai. |
| s-19
| Po kelių parų Tu ateisi, ir aš nustebsiu dešimčia skirtumų tarp Tavo Tavęs ir mano Tavęs. |
| s-20
| Vėl būsi spėjusi save suslėpti ir suklastoti. |
| s-21
| Žvelgsi į mane iš blindažo, nors matysiu jo betoną slystant nuo tavęs lyg šilko marškinius. |
| s-22
| Kol vėl liksi nuoga, kokią dabar ir matau. |
| s-23
| Lietus vis lyja, jis irgi banalus, jis gadina man visą literatūrą. |
| s-24
| Jis kartais trukdo man kurtis Tave, todėl galvoju, kurių lakiųjų materijų kontekstai Tavęs negožtų. |
| s-25
| Tarkim, garsai. |
| s-26
| Turbūt įkyriausia pasaulio dalis, nes neišvengiama. |
| s-27
| Nuolat kažkas čeža, taukši, krebžda, ošia, varsto duris, perjunginėja pavaras. |
| s-28
| Iš visur man nereikalingų pokalbių šrapneliai, muzikos skiautės, kaimynas metalistas vėl pjauna savo gitarą, ir netgi nuo arbatos kylančius garus aš, regis, pradedu girdėti. |
| s-29
| Pakankamai šiame gyvenime regėjau, sako mirštantys. |
| s-30
| O girdėjo? |
| s-31
| Tikrai daugiau. |
| s-32
| Be nuostolio galėjo apkursti dar keturiasdešimtmečio krizės metu. |
| s-33
| O jei sėkmingai sveiki išgyveno, veikiausiai visi turėjo akvariumus: idealaus begarsio pasaulio mikromodelį. |
| s-34
| Spalvų bei judesio daug, garso - nulis. |
| s-35
| Dekoratyvusis spa. |
| s-36
| Tu manyje begarsė. |
| s-37
| Net jei kalbi, ta kalba visai kitaip suformatuota. |
| s-38
| Girdžiu ją, bet ne ausimis. |
| s-39
| Žmogus, prisidėjęs kriauklę prie ausies, girdi ne jūros ošimą, o jo galvoje tekantį kraują. |
| s-40
| Tu manyje kalbi kiek garsiau, nei teka kraujas, todėl girdžiu. |
| s-41
| Kas dar? |
| s-42
| Kvapai. |
| s-43
| Silpniausia materija. |
| s-44
| Net jai apibūdinti naudojame skolinius iš kitų arealų. |
| s-45
| Sunkus, lengvas, gaivus. |
| s-46
| Persikų, vanilės, muskuso, ambros. |
| s-47
| Dar: popieriaus, skalbinių, prakaito. |
| s-48
| Kvapai mažiausiai savarankiški, atrodo, jog savaime jie neegzistuoja, juos kuria skalbiniai, vanilė, popierius, kaip aš dabar kuriu Tave. |
| s-49
| Tik tiek, kad ir Tu gali mane kurtis, o kvapo ir popieriaus santykis - vienakryptis. |
| s-50
| Prisimenu Tavo kvapą, esu jį išskaidęs į segmentus, tačiau paprašytas nesurinkčiau ir neatkurčiau. |
| s-51
| Turėtum pati ateiti ir kvepėti, to nesuvokdama. |
| s-52
| Juk užuodi tik savo kvepalus, paties kvapo ne. |
| s-53
| Tam esu aš. |
| s-54
| Kas dar? |
| s-55
| Taip, vaizdai. |
| s-56
| Nebepavojingi, nes per keturis dešimtmečius spėjo nusidėvėti. |
| s-57
| Veik viskas manyje jau turi savas matricas. [...] |
| s-58
| Ne, kam, nebestebina. |
| s-59
| Orūs miestai, kur lankėmės vasarą, irgi stebino dvidešimtmetį jaunuolį, iš kurio išaugo dabartinis aš. |
| s-60
| Nebesistebintis, veik nebestebintis. |
| s-61
| Todėl jie niekaip negalės Tavęs replace. |
| s-62
| O Tu juos - gal. |
| s-63
| Juk vietos, kuriose mūsų buvota, įgavo papildomų konotacijų ir dabar pasaulis į mane atsisukęs būtent tomis vietomis. |
| s-64
| Jos skirtingos. |
| s-65
| Kai kuriose mums nebuvo gerai. |
| s-66
| Tačiau ir jos lieka, siurbdamos tą energijos dalį, kurią sau leidome joms atiduoti. |
| s-67
| Gerųjų vietų daugiau, tad entropija dar suvaldoma. |
| s-68
| Todėl šie vaizdai lieka. |
| s-69
| Ir paryškina Tave, lyg seni drabužiai. |
| s-70
| Būtent seni, įprasti, nes apsirengdama naujai Tu tarsi neigi mūsų tradiciją, leidi atminčiai pasijusti mažiau reikalingai. |
| s-71
| Be to, tai, kad turi man neįprastų drabužių, primena, jog turi ir daugiau man nežinomo gyvenimo. |
| s-72
| Natūralu, kad dalies jo man geriau būtų niekada ir nesužinoti. |
| s-73
| Jau kelios valandos sėdžiu prie šito lango ir kuriuosi Tave. |
| s-74
| Tokią, kokia, manau, ir esi, nes kurdamas naudoju vien Tavo duomenis. |
| s-75
| Nieko nekeisdamas, gal tik kartais perintonuodamas rizikingesnius Tavo bruožus. |
| s-76
| Ne vien su Tavim taip būnu ir kalbuosi. |
| s-77
| Žmogus, didesnę vienatvės dalį praleisdamas prie savo palėpės lango, neišvengiamai kalbėsis ne tik su įsivaizduojamais žmonėmis, bet ir su daiktais, net poelgiais. |
| s-78
| Seniai kalbuosi. |
| s-79
| Tačiau kuriuosi tik moteris, vyrai man įdomūs vien kaip oponentai ir visus juos įmanoma užrašyti tekstu, veik be nuostolių. |
| s-80
| Vyrai apskritai man savaip plokšti. |
| s-81
| Su jais galima tik pasišnekėti, ir tik su nedaugeliu jų. |
| s-82
| Moterys kas kita, jos menkiau įžemintos, todėl kartais visos atrodo lyg nutrenktos žaibo. |
| s-83
| Ir bendravimo diapazonas čia - nuo meilės iki neapykantos. |
| s-84
| Nuo dailių pacukruotų paviršių iki gelmės, pilnos užspausto riksmo. |
| s-85
| Gerai, kad esi. |
| s-86
| Gerai, kad susitinkam. |
| s-87
| Tačiau nežinau, kas būtų, jei niekad nesiskirtume. |
| s-88
| Tai mane blokuotų. |
| s-89
| Turbūt ir Tave, nes sakei, jog aš išliksiu amžiams tik tada, jei manęs nebus. |
| s-90
| Vadinasi, mąstome panašiai. |
| s-91
| Vadinasi, abu kuriamės vienas kitą, tarsi kastume tunelį po Atlantu iš priešingų pusių. |
| s-92
| Kada nors gal susitiksim vandenyno vidury. |
| s-93
| O jei ne, būsim praleidę daugybę gražių naktų prie savo langų, tarp kurių stiklinėm kojom bėginės lietus. |
| s-94
| Būsime jau beveik literatūra. |
| s-95
| Tada suprasim, kad pamilti literatūrą daug lengviau, nei pamilti gyvenimą. |