| s-1
| „AŠ DŪSTU“ |
| s-2
| 423 metais prieš Kristaus gimimą, per Didžiųjų Dionizijų šventę, Atėnuose buvo pastatyta Aristofano komedija „Debesys“. |
| s-3
| Konkurse tada ji užėmė tik trečią vietą: pirmąją gavo Kratinas už komediją „Butelis“ (apie paties dramaturgo kovą su alkoholizmu), antrąją Amipsijus, apie kurį beveik nieko nežinome. |
| s-4
| Jų komedijos neišliko, tuo tarpu „Debesys“ skaitomi ligi šiol. |
| s-5
| Literatūriniu požiūriu tai bene geriausias Aristofano veikalas – su puikiais poetiškais chorais, be to, nemeluotai juokingas. |
| s-6
| Komedijos centre – sodietis Strepsiadas, šalia kurio namų įsirengė „mąstyklą“ filosofas Sokratas (tada jis dar buvo gyvas ir greičiausiai matė spektaklį). |
| s-7
| Strepsiadas – patriarchališkai doras žemdirbys, kurio sūnus, kaip paprastai būna, jau pasidavė naujoms madoms ir dėl to kelia tėvui nerimą. |
| s-8
| Gal tas Strepsiadas truputį komiškas, tačiau be jo, anot Aristofano, visuomenė ir valstybė nedelsiant sugriūtų. |
| s-9
| Svarbiausias daiktas jam yra tėvų priesaikai ir tautinės šventenybės. |
| s-10
| Jis žino, kad pridera tikėti senaisiais dievais – tiksliau, atlikti ritualus jų garbei. |
| s-11
| Jam viskas yra aišku, jis lengvai skiria gėrį ir blogį, juodą ir baltą. |
| s-12
| Tuo tarpu Sokratas, pagal Aristofaną, yra skeptikas ir reliatyvistas, bando vertinti daiktus ir įvykius įvairiais požiūriais, netvirtina, kad tėvai visada teisūs. |
| s-13
| Jis abejoja dievais – tai yra, tradicinėmis vertybėmis, - netgi drįsta juos neigti. |
| s-14
| Mąstanti asmenybė jam svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą. |
| s-15
| Be to, jis domisi ne tik Atika, ne tik savuoju demu, kaip Strepsiadas, bet ir kitais kraštais, netgi visata – taigi yra aiškus globalistas, kosmopolitas. |
| s-16
| Šiandien daug kas įtartų, kad Sokratas yra žydas, ar bent turėjo žydę motiną, o jei ne, tai jo žmona Ksantipė tikriausia žydė. |
| s-17
| Bet tų laikų Atėnuose žydų nebuvo, ir apie juos vargu ar kas buvo girdėjęs – beje, kaip ir Jeruzalėje vargu ar buvo girdėję apie Atėnus. |
| s-18
| Kiek blogiau su homoseksualizmu. |
| s-19
| Atėniečiai juo, tiesą sakant, pernelyg nesibaisėjo, bet Aristofanas jo nemėgsta – vadina „nešvankia šlykštybe“. |
| s-20
| Tuo tarpu Sokratas, nors ir buvo vedęs, atrodo, nevengė nuotykių su gražių jaunikaičiu Alkibiadu ir kitais. |
| s-21
| Strepsiadas nesėkmingai bando mokytis „mąstykloje“, bet netrukus nusprendžia, kad Sokratas niekina tai, kas švenčiausia, ardo moralę, nuodija protus, tvirkina jaunuomenę, taigi silpnina tautos stuburą, ir dar pavojingu metu, kai vyksta Peloponeso karas. |
| s-22
| Komedijos gale jis padega „mąstyklą“, kurioje ima pleškėti Sokratas su svo pasekėjais. |
| s-23
| Paskutinieji Sokrato žodžiai tekste – „Aš dūstu“. |
| s-24
| Autorius aiškiai yra Strepsiado pusėje – taip Sokratui ir reikia. |
| s-25
| Beje, komedija iš viso yra įskundimas – kaip sovietmečiu sakydavome, donosas. |
| s-26
| Kaip visi žinome, Sokratas buvo atėniečių nuteistas ir turėjo išgerti taurę nuodų – tiesa, tai įvyko žymiai vėliau, bet jo kaltintojai daugmaž kartojo Strepsiado argmentus. |
| s-27
| Geroje dramoje nebūna taip, kad viena pusė būtų visiškai neteisi. |
| s-28
| Taip nėra ir Strepsiado-Sokrato (tiksliau, Aristofano-Sokrato) konflikte. |
| s-29
| Galima įžiūrėti tiesos ir kai kuriuose Strepsiado samprotavimuose. |
| s-30
| Bet kad ir ką sakysi, vienas skirtumas yra akivaizdus – Sokratas nebūtų padegęs Strepsiado namų ir nebūtų jo įskundinėjęs valdžiai. |
| s-31
| Istoriškai laimėjo, kaip žinome, Sokratas. |
| s-32
| Mes, apskritai paėmus, gyvename jo pasaulyje – skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo pasaulyje. |
| s-33
| Tiesa, jis dar neapėmė viso gaublio – tarkime, neapėmė islamo kraštų, - bet netrukus gal apims ir juos. |
| s-34
| Už tą pasaulį buvo brangiai sumokėta ir ligi šiol mokama, bet man jis mielesnis ar bent jau įdomesnis negu Strepsiado pasaulis. |
| s-35
| Jei būtų laimėjęs Strepsiadas, tiksliau, Strepsiado idėja – ligi šiol gyventume dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenėse, nieko nežinančiose ir nenorinčiose žinoti apie tolimesnius kraštus ir visatą – beje, apsuptose nekenčiamų ir iš tikro pavojingų barbarų genčių. |
| s-36
| Sokrato pasaulyje daugmaž liko ir Strepsiadas, ir jo vertybės – tiek, kiek jose buvo iš tikrųjų vertingo. |
| s-37
| Liko Aristofanas, nes jis gerai rašė (kaip pasakytų Audenas, time pardoned him for writing well). |
| s-38
| Strepsiado pasaulyje Sokrato nė pėdsakų nebūtų. |
| s-39
| Tiesa, Strepsiadas ir negalėjo laimėti. |
| s-40
| Jeigu vieną kartą atsirado „mąstykla“, ji niekada neišnyks, nors tu ją šimtus kartų padeginėtum. |
| s-41
| Galų gale ji visada paims viršų. |
| s-42
| Mūsų Sokratas buvo Vytautas Kavolis. |
| s-43
| Niekas iš mūsų nėra nei Platonas, nei Aristotelis, nei netgi Ksenofontas. |
| s-44
| Bet turbūt nebus nekuklu, jei pasakysime, kad turime būti lietuviškais Faidonais, Faidrais arba Kritonais – mokiniais, atsakingais už savo mokytojo minčių sklaidą ir už jo atminimą. |
| s-45
| Deja, šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, man knieti pakartoti Sokrato žodžius iš Aristofano komedijos – „Aš dūstu“. |
| s-46
| Turbūt ir pats Vytautas Kavolis juos pakartotų. |
| s-47
| Beveik visi garsieji mūsų intelektualai pasuko arba pradeda sukti ne Sokrato, o Strepsiado keliu, nors jau du tūkstančius penkis šimtus metų – ir ne be pagrindo – manoma, kad intelektualui labiau dera Sokrato kelias. |
| s-48
| Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešingos ir priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms. |
| s-49
| Globalizmas esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės jėgos – paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui Sorosas). |
| s-50
| Tos jėgos sąmoningai naikina tautas, o pirmiausia lietuvių tautą, kurios neapkenčia daugiau negu visų kitų. |
| s-51
| Juo daugiau tolerancijos, juo mažiau Lietuvos, - sako filosofas Arvydas Juozaitis: jei būsime tolerantiški, mus paskandins svetimos kultūros ir rasės, mūsų šventą gintarinį pajūrį užplūs visokie perėjūnai, nuo kurių desperatiškai gynėmės ir daugmaž (nors, žinoma, ne visai) apsigynėme sovietmečiu. |
| s-52
| Filosofas Vytautas Radžvilas kalba apie globalistinę indoktrinaciją, smegenų plovimą, apie eurokolaboravimą. |
| s-53
| Daugeliui tas „eurokolaboravimas“ Iš esmės nesiskiria nuo kolaboravimo su sovietais, nebent yra dar blogesnis, nes tauta dabar nyksta greitesniu tempu. |
| s-54
| Filosofas Romualdas Ozolas laimina ksenofobų grupes. |
| s-55
| Tokios grupės ne tik dalija šalies gyventojus į lietuvius ir nelietuvius, bet ir pačius lietuvius – į gerus ir blogus, tikrus ir kosmopolitinius, net „genetiškus patriotus“ ir „genetiškus išdavikus“. |
| s-56
| Tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, o dar geriau nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jeigu su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais). |
| s-57
| Seimas, apsijuokdamas prieš Europą, neretai keldamas jos pasibjaurėjimą, priiminėja įstatymus apie raides „w“ draudimą pasuose ir apie draudimą platinti seksualinę informaciją, o asmenys, laikantys save laisvės kovotojais, apmėto akmenimis gėjų eitynes (gink Dieve, ne nacių simpatikų eitynes). |
| s-58
| Lukterėkime, ir ko gero atsiras seimūnų, padeginėjančių „mąstyklas“. |
| s-59
| Esu skaitęs – tiesa, ne lietuvių spaudoje, - interviu su mergina iš Europos, kuri atsako į klausimą, kuo skiriasi Rytų Europos politinė scena nuo Vakarų politinės scenos. |
| s-60
| „Matote, pas jus iš viso nėra kairiųjų,“ sako toji europietė. |
| s-61
| „Tie, kurie pas jus vadinami kairiaisiais, pas mus vadinami dešiniaisiais. |
| s-62
| O tie, kurie pas jus vadinami dešiniaisiais, pas mus vadinami pusgalviais“. |
| s-63
| Leonidas Donskis – vienas iš nedaugelio mūsų intelektualų, kuris dar neatmetė Sokrato priesaikų – viešai klausia: kas su mumis atsitiko? |
| s-64
| Deja, neatsitiko nieko ypatingo: panašios tendencijos ryškėjo dar Sąjūdžio laikais, nors tad laisvės siekimas buvo toks uždegantis ir patrauklus, kad norėjosi jų nepastebėti. |
| s-65
| Sovietinė sistema buvo atmesta pirmiausia ar net išimtinai, dėl to, kad ji daugumos nuomone, kėlė mirtiną pavojų tautai. |
| s-66
| Iš tikrųjų reikalas nebuvo toks paprastas. |
| s-67
| Sovietinę sistemą reikėjo atmesti dėl trijų priežasčių. |
| s-68
| Pirma, ji buvo ekonomiškai neįgali – stūmė imperiją, taigi ir Lietuvą, į vargą ir beviltišką atsilikimą. |
| s-69
| Antra, ji gėdingai varžė žodį, mintį ir sąžinę, skatino melą bei konformizmą. |
| s-70
| Trečia, ji izoliavo mus nuo pasaulio, taigi nuo naujų idėjų, mokslinių ir buitinių pasiekimų. |
| s-71
| Tuo tarpu tautai kaip tokiai, bent po Stalino epochos, didelio pavojaus nebuvo – tą neginčijamai įrodo faktas, kad tauta ir kalba išliko neišnykusios, nes nesumažėjusios per penkiasdešimt su viršum metų. |
| s-72
| Stalino laikais sovietai mąstė ne tautinėmis, o klasinėmis, vėliau, po Stalino, grynai pragmatinėmis kategorijomis: jeigu tu nesipriešinsi mūsų valdžiai, tai nebūsi naikinamas ir galėsi daryti karjerą, vis vien kokiai tautai priklausai. |
| s-73
| Kitas dalykas – tavo mentalitetas ir moralė: juos mes suksime tokia linkme, kokia mums paranki. |
| s-74
| Kas sovietams tikrai rūpėjo padaryti, tas jiems ir pavyko: savo valdinius, kad ir kokia kalba jie kalbėtų ir kuo save laikytų, jie smarkiai demoralizavo, įdiegė jiems siaurą primityvų mentalitetą, kurio dalis, beje, buvo ir ksenofobija, ir neapykanta visokiems „kosmopolitams“. |
| s-75
| Iš esmės jie puikiai užkonservavo kaip tik tokią lietuvių tautą, kokia patinka mūsų pseudointelektualams. |
| s-76
| Sąjūdžio laikais buvo lengviausia išjudinti mases, pabrėžiant tautinį momentą, nes tai nereikalauja gilesnės refleksijos – į tautinius šūkius dauguma reaguoja automatiškai ar beveik automatiškai, tautinė savigarba yra savaime kilnus dalykas. |
| s-77
| Tų laikų entuziazmas buvo gražus, o sudėtos aukos vertos didelės pagarbos. |
| s-78
| Bet šiandien regime ir tautinių šūkių išvirkščiąją pusę. |
| s-79
| Bent penkiasdešimt metų, o gal ir ilgiau (jei turėsime galvoje Smetonos autoritarizmo laikotarpį) Lietuvoje stigo normalios, „sokratiškos“ intelektualios terpės. |
| s-80
| Žmonės įprato mąstyti vien tautinėmis kategorijomis, prarado norą ir sugebėjimą pripažinti, kad esama kitokių kategorijų, kitokių vertybių – kartais netgi svarbesnių. |
| s-81
| Įsivyravo primityvus, nereflektuojantis nacionalizmas – sakyčiau, „strepsiadiškas“ savojo demo kultas, noras įamžinti uždarumą ir provincializmą. |
| s-82
| Jį, beje, palaiko ir stiprina faktas, kad Lietuva visada buvo – nors nebėra – agrarinė, sodiečių visuomenė. |
| s-83
| Jį stiprina nauji istorijos reiškiniai – didėjanti nelygybė, naujoviška beatodairiška korupcija, pasaulinė ekonominė krizė ir dėl to atsiradusi vartotojiškų siekių frustracija (kaip tik dėl tokių dalykų kadaise atsirado nacizmas, o, beje, ir komunizmas). |
| s-84
| Nesinori sakyti, bet turbūt netenka abejoti, kad daugelis mūsų intelektualų, dabar pasukusių Strepsiado keliu, niekada nebuvo tikri intelektualai – buvo veikiau karjeristai, kuriems nepavyko užimti visuomenėje vietos, atitinkančios jų troškimus, ir kurių frustracija puikiai atliepia platesnių sluoksnių frustraciją. |
| s-85
| Nesunku pastebėti, kad šioje bėdoje nesame vieniši. |
| s-86
| Agresyvi ksenofobija, izoliacionizmas, itin tamsybiškas klerkalizavimas puikiai pastebimi Lenkijoje – gal net labiau, negu pas mus (mūsų Bažnyčia ne tokia įtakinga, bet ir ne taip toli nukrypusi į dešinę). |
| s-87
| Tiesa, Lenkijoje gajesnis ir protestas prieš tuos reiškinius – yra stipri, net galinga intelektualių grupė, nuo Adamo Michniko ligi Andrzejaus Wajdos, kuri puikiai analizuoja ir stabdo. |
| s-88
| Dar blogiau yra Vengrijoje ir Slovakijoje, kur fašistoidinės tendencijos toli prasiskverbė į valdžią, o pasipriešinimo joms ne tiek daug. |
| s-89
| Šį bei tą būtų galima pasakyti ir apie brolius pabaltiečius. |
| s-90
| Bet apsiribokime lietuvišku pasaliu. |
| s-91
| Tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti. |
| s-92
| Pridursiu, kad man asmeniškai lietuvių tautos ir kalbos klestėjimas yra ypač svarbus, nes esu ne tik publicistas, bet pirmiausia poetas – taigi man rūpi lietuviško žodžio likimas. |
| s-93
| Tiesiog rūpi turėti skaitytoją, ir ne tik šiandien, bet ir ateityje. |
| s-94
| Tačiau nesutinku, kad dera mylėti tik tokią tėvynę, tautą ir lietuvybę, kokias įsivaizduoja daugelis mūsų filosofų ir nefilosofų – atseit, mylėti ir baigta, jokiu būdu jų nereflektuoti. |
| s-95
| Tauta, anot tų filosofų ir nefilosofų, be galo silpna ir menka – jei neaptversi jos tvora, geriausiai netgi spygliuota viela, ji nedelsiant sužlugs. |
| s-96
| Be to, ji būtinai turi turėti priešų. |
| s-97
| Lietuvoje populiari nacistams artimo mąstytojo Carlo Schmidto doktorina, nors jos rėmėjai kartais gal net negirdėjo to vardo. |
| s-98
| Pasak tos doktorinos, tautą, iš viso visuomenę integruoja ir palaiko tik priešo įvaizdis. |
| s-99
| Labai geri Schmidto mokiniai, irgi ne visada apie jį girdėję, buvo sovietai. |
| s-100
| Mes irgi dažnai netikime, kad Lietuva gali išlikti laisvės sąlygomis, neturėdama ir pati nesikurdama sau priešų. |