| s-1
| BEVARDŽIAI. |
| s-2
| Jų tarsi neturėtų būti, nes brūkšniais susaistytame ir kableliais sukapotame pasaulyje neištarti dalykai neegzistuoja. |
| s-3
| Net pervertus paseilintu pirštu visą tą pasaulį, jų turėtume nerasti nė vienoje pastraipoje. |
| s-4
| Tiesą sakant, jie nebūtini, o nebūtini dalykai į tikslą orientuotoje visuomenėje nupūva savaime. |
| s-5
| Tačiau jie yra. |
| s-6
| Net jei jie ramiai gulėtų būties dugne, lyg nemaišomos arbatos tirščiai, juos pastebėtume. |
| s-7
| Tačiau jie stovi, pakilę kaip kobros, daugybės jų kūnų artumas jau savaime - kirtis. |
| s-8
| Nejau jie kažką esminga mums užstoja? |
| s-9
| Svetimi. |
| s-10
| Tie žmonės, kurių nepažįstam. |
| s-11
| Mes jų nepradėjom, antraip pažinotume. |
| s-12
| Jie dauginasi savaime. |
| s-13
| Ir mums dėl to neramu, nes visi nevaldomi procesai baugūs. |
| s-14
| Šiek tiek ramina tai, jog nėra akivaizdžių mus jungiančių laidininkų, juos atitvėrusi standi kitoniškumo siena, tad kartais stebėti juos net malonu, lyg rajas akvariume. |
| s-15
| Tačiau negi negali atsitikti, jog sykį su vienu jų susiliesite delnais, ir iš vienų gyslų į kitas žaibiškai persilies rajų įelektrintas akvariumo vanduo. |
| s-16
| Visas. |
| s-17
| Civilizacijų istorija rodo, jog tai ne tik įmanoma, bet ir nuolat vyksta. |
| s-18
| Dažniausiai natūra praryja kultūrą ir kalbu čia visai ne apie Pompėją. |
| s-19
| Labiausiai baugina tai, jog nepažįstamieji neturi vardų. |
| s-20
| Todėl jie ir yra gamtos dalis, nes vardų neturi ir vilkai, kielės, kaštonai. |
| s-21
| Kartu su pastaraisiais, nepažįstamieji yra didžiojo kosminio ošimo dalis, paskutinis jų stovi turbūt jau ten, kur žvaigždžių radiacija teleidžia egzistuoti metalams bei mineralams. |
| s-22
| Nepažįstamieji, regis, niekada nesiilsi. |
| s-23
| Kada beišeitum, jų pilnos gatvės, o troleibusai iš kažkur veža vis naujų. |
| s-24
| Visuose tau žinomuose būstuose gyvena pažįstami, tai kur gi šitie telpa? |
| s-25
| Gal jie visą laiką pakeliui iš - į, nes dažniausiai matai juos judančius. |
| s-26
| Iš taško į tašką, iš tūkstančio taškų į kitą tūkstantį. |
| s-27
| Taip, banaliai panašu į skruzdes. |
| s-28
| Skruzdės irgi kraupios, nes nebylios. |
| s-29
| Nebylus nebūna banalus ir jie (ir jos?) tai žino. |
| s-30
| Banalybė juos kiek nukenksmintų, sušvelnintų ir prijaukintų, banalybė ir skirta padėti tau išgyventi, tačiau, kad taptų banalūs, jie turi kartotis. |
| s-31
| Jie visi turi kasdien atlikti kelis tuos pačius judesius. |
| s-32
| Bet, matyt, nenori ar nesugeba, todėl jie dar pavojingesni. |
| s-33
| Kasdien jie vis kiti, tu niekada jų neišmoksi. |
| s-34
| Tiesa, jie kažkokie simetriški, akies kraštu pastebėtuose jų elgsenos fragmentuose slypi keistas logiškumas, lyg jie būtų didžiulis statinys iš lego kaladėlių, o tavo akis tesugebėtų aprėpti vienintelę jo dimensiją. |
| s-35
| Panašiai raidėms, tepažįstančioms popieriaus lapą, pasaulis turėtų atrodyti dvimatis. |
| s-36
| Kartais jie eina ne po vieną, po kelis, ir nugirsti jų pokalbių skutai dar sykį įrodo, jog jie antipodai. |
| s-37
| Tu supranti žodžius, tačiau tau jie nieko nesako. |
| s-38
| Tavo kalba sukurta tam, kad aiškintų, ne klaidintų, jų - priešingai. |
| s-39
| Gal dar mėgintum atkoduoti jų kalbą, tačiau žodžius juk supranti, nėr ką koduoti. |
| s-40
| Gal net priešinga, nes neaišku, kokie tie jų daiktai ir su kokiomis situacijomis susiję. |
| s-41
| Gali būti, kad tokiose situacijose atsidurti nenorėtum, o juk atkoduoti, suprasti - vadinasi, atsidurti. |
| s-42
| Todėl geriau jų nesiklausyti, geriau, kai jie vaikšto po vieną ir kalba mintyse. |
| s-43
| Jie gal dar nebus pastebėję, jog kalbėti mintyse yra tam tikra prasme seklesnis veiksmas nei tiesiog galvoti. |
| s-44
| Taip jie gal pasidarys seklesni, ims kartotis ir kada nors taps banalūs. |
| s-45
| Galėsi atsisukti į juos ir šyptelti: aha! |
| s-46
| Laikraščiai irgi kasdien rašo tarsi apie juos. |
| s-47
| Tačiau tarsi ir ne, nes foniniai žmonės laikraščiuose daug mažiau realūs už Romeo ir Džuljetą, o pirmo plano figūros gal jau ir būtų pavojingos, bet tam yra du žaibolaidžiai. |
| s-48
| Pirma, jos visada turi vardus, antra, jos visada ką nors veikia, veikė, su jomis kas nors yra atsitikę arba jos jau negyvos. |
| s-49
| Tai konkretu, lokalu ir tai iš esmės guodžia. |
| s-50
| Laikraštis apskritai yra vienas efektyviausių pasaulio humanizavimo mechanizmų. |
| s-51
| Jei ne tylieji jo rytmečiai, žmonija veikiausiai vėl būtų susiliejusi su gamta. |
| s-52
| Nepažįstamieji, tiesa, laikraščius irgi skaito, dažniausiai parkuose ant suoliukų, tarsi slapta, tačiau laikraštis įgauna prasmę tik su kuo nors aptartas. |
| s-53
| Tuomet įsijungia laikraščio baterijos, maitinančios pokalbių taktikas bei mąstymų strategijas, o nepažįstamieji taip ir lieka parkuose, vieni, tad laikraščiai jų rankose atrodo itin absurdiškai. |
| s-54
| Vis dėlto keista, kad kai kuriuos veiksmus atlieki ir tu, ir jie. |
| s-55
| Vaikštote, kalbate, skaitote. |
| s-56
| Tiesa, tų veiksmų, kiek pastebėjai, nėra daug, o ir esamų mažėja, nes kuo labiau sensti, tuo mažiau tavo gyvenime veiksmų. |
| s-57
| Ar tai, kad jie, tavo pastebėjimu, atlieka mažiau veiksmų nei tu, reikštų, jog jie už tave senesni? |
| s-58
| Jei taip, jie pirmi numirs! |
| s-59
| Galėsi dar keletą metų pagyventi saugiai ir erdviai, toks ir yra senatvės etalonas. |
| s-60
| Vis dėlto turėtų būti kokia nors išeitis, nuo jų reikėtų kuo greičiau detoksikuotis, juos reikėtų kažkaip prisijaukinti, atspėti, ištarti. |
| s-61
| Kas nors, kaip Dievas kadaise, turėtų atspėti jų vardus. |
| s-62
| Dievas juk nedavė vardų, atspėjo, tigras juk ir prieš tai buvo tigras. |
| s-63
| Tad visai įmanoma įsivaizduoti, jog jie kažkur nukišę tuos vardus turi. |
| s-64
| Ir gal kas nors vieną rytą išdrįs žengti tarp jų ir išspėlios juos visus iki vieno? |
| s-65
| Ir gal tai būsi tu? |
| s-66
| Kuo tu vardu? |