Dependency Tree

Universal Dependencies - Lithuanian - ALKSNIS

LanguageLithuanian
ProjectALKSNIS
Corpus Parttrain

Select a sentence

s-1 Laurinavičius, Česlovas ir Sirutavičius, Vladas
s-2 Lietuvos istorija.
s-3 Sąjūdis: nuo Persitvarkymo iki Kovo 11-osios, t. 12, d. 1. Vilnius: Baltos lankos, 2008.
s-4 Recenzija žurnale Darbai ir Dienos (2008)
s-5 PIRMOJI SĄJŪDŽIO ISTORIJA
s-6 Česlovas Laurinavičius ir Vladas Sirutavičius pratęsė Lietuvos istorijos instituto projektą - parašyti naują daugiatomę Lietuvos istorijos sintezę - sukurti savotišką paminklą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.
s-7 Šio istorijos tomo autoriai ir recenzentai nėra išskirtiniai XX a. pabaigos istorijos specialistai, profesinių interesų laukas nusidriekęs nuo LDK viduramžių politinės istorijos bei XIX a. vidurio visuomenės tyrimų iki XX a. pirmos pusės diplomatijos ir tarptautinių santykių sferos.
s-8 Toks autorių ir recenzentų pasirinkimas tikrai nėra smerktinas, nes kuo įvairesnės istorikų profesinės patirtys, tuo daugiau tikėtina, kad jie peržengs susiklosčiusius stereotipus ir sugebės išvengti pasikartojimų bei perpasakojimų rašant originalų tekstą.
s-9 Galima teigti, kad jiems tai pavyko.
s-10 Gal net kiek daugiau nei galėjo tikėtis skaitytojai, įpratę prie sintetinių istorijų, kurios dažniausiai parašytos kaip neginčytinų tiesų bei faktų rinkiniai.
s-11 Istorijos autoriai elgiasi labai sąžiningai, nes pratarmėje deklaruoja, kad istorija yra asmeninis tekstas, kuriuo nepretenduoja į tariamą istorinį objektyvumą, o siekia pateikti vieną įvykių versijų, tačiau baiminuosi, jog nemažai skaitytojų nekreips į tai dėmesio.
s-12 Gal dėl rinkos konjunktūros sumetimų, o gal siekiant gauti papildomą finansavimą 12-ojo tomo I dalies pavadinimas siejamas su Sąjūdžiu, nors esmės čia aprašomas 1987 - 1990 metų LSSR politinis gyvenimas, kur Sąjūdis tik vienas kelių pagrindinių veikėjų.
s-13 Istorijos tekstas parašytas kaip pasakojimas apie kovas tarp trijų jėgų SSRS centro, Sąjūdžio ir LKR.
s-14 Domėjimosi LKP vidinėmis reformomis tikrai nepagailėta - apie 1 / 3 istorijos teksto skiriama komunistų veiklai ir santykiams su Maskva.
s-15 Nereikia stebėtis, kad toks dėmesys jau sulaukė kritiškų vieno politikų pastabų.
s-16 Suprantama, taikant šią trinarę konstrukciją istorijos įvykių eiga supaprastėja, vienų ar kitų permainų iniciatoriai lengviau identifikuojami, nekyla sunkumų charakterizuojant skirtingus laikotarpius.
s-17 Deja, trinaris modelis turi nemažai trūkumų: pirma, skirtingos grupuotės LKP ir Sąjūdyje tarsi neišvengiamai priskiriamos šiose organizacijose dominuojančiai daugumai, antra, pasakojime neminimi Sąjūdžio ir naujai besikuriančių, kartais su Sąjūdžiu tiesiogiai nieko bendra neturinčių, politinių organizacijų santykiai.
s-18 esmės pasirinktas ne tiek probleminis, kiek chronologinis teksto rašymo principas nulėmė, kad istorija virto Sąjūdžio ir Lietuvos metraščiu.
s-19 Įvykis dėstomas po įvykio, kai vieniems suteikiama daugiau dėmesio, kitiems mažiau, ir tik retkarčiais, dažniausiai skyrių pabaigoje, parašomi savotiški poskyriai, skirti problemoms aptarti.
s-20 Istorijos teksto apimtis labai solidi beveik pusė tūkstančio puslapių, tačiau net toks metraštiškas įvykių dėstymas dalį svarbių problemų paliko tik teksto paraštėse.
s-21 Keista, kodėl socialinės Sąjūdžio analizės buvo sąmoningai atsisakyta, LPS struktūros raida, vidaus santykiai tarp atskirų Sąjūdžio dalių, organizacinė, finansinė ir leidybinė veikla beveik neaprašyta.
s-22 Dar keisčiau, kodėl ekonominiai veiksniai palikti tik kaip politinės scenos fono detalės.
s-23 SSRS ekonomikos vystymosi tempų lėtėjimas, pajamų eksporto žlugimas, prasiskolinimas Vakarų valstybėms - visa tai neanalizuojama.
s-24 Faktinis kortelių sistemos įvedimas prie nepriteklių pratusiems Sovietų Sąjungos gyventojams ypatingu sukrėtimu gal ir nebuvo, tačiau sąlyginės gerovės ir sąlyginio pragyvenimo lygio augimo laikotarpis XX a. devintojo dešimtmečio viduryje gana staiga baigėsi.
s-25 Kasdienio vartojimo prekių (pvz., muilo) ar maisto produktų (pvz., cukraus ar makaronų) trūko nuolat.
s-26 Per porą metų valdančiojo režimo autoritetas arba tai, kas jo buvo belikę, tarp paprastų žmonių, kurie sudarė sovietinės visuomenės daugumą ir kuriems kukli asmeninė gerovė buvo svarbiau nei komunizmo statyba ar Lietuvos išvadavimas, žlugo.
s-27 M. Gorbačiovo SSRS politinių reformų tikslas transformuoti partinio vadovo valdžią sukuriant visagalio SSRS prezidento postą liko beveik nepastebėtas.
s-28 Net keista, turint omeny, kiek vietos istorijoje skirta tarptautiniams santykiams, kad neišryškintas toks svarbus Lietuvos SSRS santykių raidai veiksnys kaip teisinis dialogas tarp Lietuvos ir Maskvos.
s-29 SSRS Konstitucijos keitimas turėjo ne išplėsti respublikų teises, bet įtvirtinti dešimtmečiais susiklosčiusią sistemą, grįstą SSRS centro ir rusų dominavimu sovietinėje imperijoje, o deklaratyvias sąjunginių respublikų teises gerokai sumažinti.
s-30 Lietuvos ir Sąjūdžio atsakymais į tokius siekius ar net kalbas apie juos dažniausiai būdavo bandymai šias reformas blokuoti Lietuvos įstatymais, priimtais anksčiau nei tai padarydavo Maskva (taip buvo su 70 straipsnio keitimu, taip nutiko ir priimant Kovo 11-osios aktą).
s-31 Kitaip sakant, nuolatos siekta priversti SSRS vadovybę pradėti derybinį dialogą dėl Lietuvos statuso Sovietų Sąjungoje.
s-32 Savo ruožtu Gorbačiovas padarė viską, kad toks dialogas oficialiu lygiu niekada neprasidėtų.
s-33 Taip pat gaila, kad neatsirado istorijos puslapiuose vietos ir paprastai minčiai - 1989 - 1990 m. Sąjūdžiui Lietuvos nepriklausomybė buvo pagrindinis tikslas, dėl kurio negalimos jokios diskusijos, tuo tarpu LKP, patyrusiai visišką nesėkmę gilėjančios krizės sąlygomis savais kanalais gauti ekonominį savarankiškumą, nepriklausomybės paskelbimas buvo tik priemonė deryboms su Maskva.
s-34 Poleminis publicistinis stilius suteiks gerą progą visiems, kurių nuomonė nesutaps su istorijos autorių nuomone, kritikuoti ir juos pačius, ir 12-ąjį Lietuvos istorijos tomą.
s-35 O progų kritikuoti tikrai yra.
s-36 Kai kurie teiginiai gana ginčytini, pavyzdžiui, sakinys: Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, galima sakyti, atstovavo Tarybų Lietuvos identitetui .
s-37 Laikraščio eseisto tevertos pastabos, kad paminklo Taravos Anikei atstatymas Klaipėdoje - lyg ir teikė viltį, kad prasidėjęs taikus Vokietijos grįžimas į Europą nepaliks nuošalyje ir Lietuvos .
s-38 Pradėti antrąjį istorijos skyrių primenant skaitytojams, kad, pasak Šventojo Rašto, pradžioje buvo Žodis - išties originalus, laikraštininko plunksnos vertas sumanymas, kaip ir pasvarstymai apie tai, kaip Gorbačiovo nuomonę apie lietuvius paveikė ligoto žmogaus išpuolis prieš Rembrandto paveikslą.
s-39 Pernai Lietuvos žiniose išspausdinta R. Ozolo nuomonė apie Jono Pauliaus išrinkimo aplinkybes, vargu ar yra istoriko dėmesio vertas tekstas.
s-40 turėtų reikšti kai kurios metaforos, sunku pasakyti net profesionaliam istorikui.
s-41 Pavyzdžiui, pasakojant apie konfliktą tarp Sąjūdžio ir LTSR AT, atsisakiusios priimti Konstitucijos pataisas, kurios įtvirtino Lietuvos įstatymų pirmenybę prieš TSRS įstatymus, situacija lyginama su 1920 m. L. Želigovskio invazija, per kurią, pasak istorijos autorių, lietuvių reali politika prieš lenkus buvo patyrusi visišką fiasko .
s-42 Gali būti, kad tokie pasažai yra skubėjimo pasekmė - istorija parengta LPS įkūrimo dvidešimtmečio progai paminėti.
s-43 Tai liudytų ir tam tikras techninis neišbaigtumas - tekste painiojami Paleckio inicialai, 42 puslapyje vietoj Antano atsirado kažkoks J. Sniečkus.
s-44 Be noro polemizuoti, diskutuoti, svarstyti ir siūlyti skaitytojui savo pastabas, istorijoje gana ryškus Sąjūdžio ir LKP priešpriešos aprašymas, akivaizdžiai pasirenkant vieną šių politinių jėgų kaip istorijos pagrindinį teigiamą personažą.
s-45 Nors kaltinti istoriją, kad ji yra kokių nors komunistų istorija būtų netikslu, tačiau kartais matyti, kad tekste vyrauja nuotaikos, (perfrazuojant lietuvišką pasaką) Brazauskas padarys - viskas bus gerai.
s-46 Ir bandymas pradėti represijas prieš 1988 vasario LKP CK plenume, atsisakymas keisti Konstitucijos 6 straipsnį ir neslepiamas kolaboravimas su Maskva - viskas pasirodo buvus išmintingos komunistų vadovybės politika, kuriai priešinama amžinai klystančio, ne laiku ir ne vietoje veikiančio Sąjūdžio politika.
s-47 Konfliktai su LKP vadovybe dėl Konstitucijos 70 straipsnio nerealūs, nepolitiški, avantiūristiniai .
s-48 Tačiau kaltinimai avantiūrizmu išnyksta, kai LTSR AT po pusmečio šį ir kitus Konstitucijos straipsnius pakeičia.
s-49 Negana to, pasirodo, kad 1990 vasarą Sąjūdis buvo jau atlikęs savo uždavinį informavęs Sąjungą apie Lietuvos teises ir ties tuo tarsi sustojęs .
s-50 Pagaliau istorijos galima sužinoti, kad 1989 m. vasarą LLL, LDP bei Sąjūdžio vietinės organizacijos tapo labai radikalios ir net ėmė kelti šūkius dėl kolonistų iškraustymo, sovietų armijos išvedimo ir LKP kolaborantų teismų - visa tai kūrė Lietuvoje ypatingą - beveik sprogstamą įtampą .
s-51 Tokiomis baisiomis aplinkybėmis autoriams beliko pasidžiaugti, kad nekilo kokių nors didesnio masto fizinių susidūrimų, muštynių, pogromų ar panašių incidentų .
s-52 Nuo 1989 metų rudens jau ir Sąjūdyje reiškėsi netolerancija , tikrųjų ryškėjo nedemokratinės apraiškos ; tik dėl to, kad Sąjūdžio buvo išstumta pora politinių perėjūnų, persiorientavusių į LKP.
s-53 1990 m. pradžioje dėl Sąjūdžio poveikio įsigalėjo gorbofobinės tendencijos, Lietuvoje jau reiškė požymį absurdiško komplekso, pavojingai vedančio į izoliaciją .
s-54 Jei bent kas nors panašaus būtų parašyta apie LKP, tai gal galima būtų manyti autorius esant ypač kritiškus, tačiau LKP, kaip jau minėjau, viską dariusi gerai ir jos politikoje viskas buvo puiku.
s-55 Kitas ryškus istorijos bruožas yra Vilniaus centrizmas - viskas Lietuvoje vyko Vilniuje ir Vilniaus apylinkėse.
s-56 Keturi puslapiai, skirti visų Lietuvos Sąjūdžio tarybų veiklai, pernelyg kuklus bandymas apžvelgti Sąjūdžio kaip masinio judėjimo genezę.
s-57 Kaip Vilniuje parašytoje istorijoje Kaunui labai pasisekė - keturiose ar penkiose vietose paminėti radikalai Kauno, nors kas jie tokie ir kodėl taip elgėsi, skaitytojui belieka tik spėlioti.
s-58 Tuo metu kiti Lietuvos sąjūdiečiai istorijos puslapiuose aprašyti, kaip beveidė pasyvi minia, kuri su dainomis ir vėliavomis pasirodo tik masiniuose renginiuose, visai kaip prastos operetės svečiai, išeinantys į teatro sceną paskutiniajame spektaklio akte per vestuvių puotą.
s-59 Šio istorijos tomo bruožai greičiausiai buvo nulemti ne tiek jos autorių pozicijos, kiek šaltinių pobūdžio.
s-60 Normalus XX a. pabaigos Lietuvos istorijos šaltinių rinkimas, saugojimas ir aprašymas ne tik kad nėra patenkinamas, jis, galima sakyti, nėra net normaliai prasidėjęs.
s-61 Dėl to gana lengva nuslysti į tik vieno ar dviejų šaltinių kompleksų naudojimą, nuošalėje paliekant išskaidytus ar sunkiau pasiekiamus rašytinius šaltinius.
s-62 Dar blogiau nutiko su interviu metodu gaunama informacija.
s-63 Ne visai aiškūs ir kriterijai, kuriais remiantis rinkta ar nerinkta informacija šiuo metu aktyviai veikiančių 1985 - 1991 m. įvykių liudininkų.
s-64 Jei jau užsimota pasidomėti ir skirti ištisą poskyrį, kodėl gi J. V. Paleckis pasirašė Gotlando memorandumą, tai gal apie tai vertėjo patį paklausti per interviu.
s-65 Taip pat galima pasigesti paaiškinimo, kodėl autorių interviu imti A. Brazausko ir L. Šepečio, o su V. Landsbergiu ir jo artimiausiais bendražygiais to padaryti nesiteikta.
s-66 Interviu daugiausia imta veikėjų, susijusių su LKP, arba politikų, kuriuos simpatijomis V. Landsbergiui sunku apkaltinti .
s-67 Apskritai šaltinių proporcijos gana įdomios, nes daugiausia naudotasi politinių Sąjūdžio priešų pateikta informacija, mažai rūpinantis jos patikimumu.
s-68 Matyt, kad su tokia šaltinių baze kitokio teksto, nei parašė istorikai, sukurti ir nebuvo įmanoma.
s-69 Nors kaltinti, kad kelių šimtų vienaip ar kitaip su Sąjūdžio veiklos laikotarpiu susijusių tekstų jūroje nebuvo panaudota viena knyga, būtų nekorektiška, tačiau keli trūkumai tiesiog krinta į akis.
s-70 Turint omenyje, koks didelis vaidmuo istorijoje skiriamas Rusijos įtakai, A. Jakovlevo, J. Gaidaro ar net M. Gorbačiovo tekstų irgi galima pasigesti.
s-71 Vizualus istorijos teksto panašumas į mokymuisi skirtą knygą autorių sukuriamas nuolat pabrėžiant vienus ar kitus teiginius, knygos puslapiuose paryškinant atskiras frazes, sakinius.
s-72 Specifiniai terminai, sąvokos, svarbesni įvykiai, žmonių pavardės - visa tai išskiriama tarsi mokykliniame vadovėlyje.
s-73 Kartais šie akcentai dėliojami masiškai neparyškintam ar neakcentuotam tekstui kai kuriuose puslapiuose lieka labai mažai vietos.
s-74 Keista, bet tokio akcentavimo nevengiama ir svetimose citatose, o mokslinėje literatūroje įprastos pastabos, kas išryškino vieną ar kitą teiginį - citatos autorius ar istorikai, dažniausiai nėra.
s-75 Turint omenyje, kad vienu istorijos recenzentų buvo žymus Lietuvos valstybininkas , baisu, jog servilizmu pagarsėjusi Švietimo ministerija nesiimtų perkurti mokyklinių programų remdamasi šios istorijos mintimis.
s-76 Tikrai nesinori valstybinių istorijos egzaminų teste pamatyti tokius klausimus: išvardykite, blogo padarė Lietuvos visuomenei V. Landsbergis, arba kodėl avantiūristinė Sąjūdžio veikla trukdė išmintingai LKP politikai?
s-77 Kastytis Antanaitis

Text viewDownload CoNNL-U