| s-1
| BERIBĖ ERDVĖ. |
| s-2
| Visi sluoksniai pramušti. |
| s-3
| Visi iki vieno. |
| s-4
| Suvokiu, pro užmerktas akis žvelgdama į ertmę. |
| s-5
| Ji eina tiesiai per širdį iki pirmo vaikiško prisiminimo. |
| s-6
| Bet vaikystė dabar nesvarbi. |
| s-7
| Girdžiu šalia miegančio žmogaus atodūsius, girdžiu, kaip iš paežerės, o man atrodo, kad kažkur iš mano gelmių dugno, atsklinda kaimynų kalės žemas duslus amtelėjimas, – ji laimėjo gražiausios Lietuvos niufaunlendės titulą, bet niekada neatsives tokių pat gražių šunyčių, nes po nuodugnių tyrimų išaiškėjo, kad dubens kaulai nepakankamai patvarūs, – gražuolė brokuota... |
| s-8
| O kas ištyrinėjo mano kaulus? |
| s-9
| Kam rūpėjo, kad jie išsiners iš vietos dėl didokos kūdikio galvutės, iššokusios kaip sviedinys, suardžiusios ne tik kaulų tvarką, bet ir suplėšiusios audinius, pramušusios saugumo jausmą? |
| s-10
| – Ponia, bene jumyse granata sprogo? – iškviestas chirurgas keiksis patyliukais, bet tu vis tiek girdėsi, keiksis, bet nekaltins netikusių kolegų, kurie gimdyvę paliko likimo valiai, o ši ėmė ir persistengė, nes vaikais nešaudoma, ponia, dabar gulėkit ramiai, pakentėkit, pakentėkit, kaip nors jus sulopysiu... |
| s-11
| – Ponia, bene jumyse granata sprogo? |
| s-12
| Čia ne filmas, kuriame gražuolės siuva savo mylimiems drąsuoliams kraujuojančias žaizdas, o tie net necypteli. |
| s-13
| Matai adatą, šokinėjančią aukštyn žemyn tarp savo šlaunų, bet ne dėl akiniuoto „gražuolio “, įsistebeilijusio į tavo intymumą, neišleidi nė garso – tiesiog jo tavyje nėra. |
| s-14
| Neliko jokių garsų, paskutinis išlėkė su tuo lemtingu „šūviu “. |
| s-15
| Tuščia esi, tuštutėlaitė. |
| s-16
| Rankas, kojas kapotų – necyptelėtum, o čia tik adata... |
| s-17
| Chirurgas atgalia ranka braukia nuo kaktos prakaitą, seselė kas kiek laiko nuvalo jo akinius. |
| s-18
| Jie kalbasi, uždavinėja tau klausimus ir patys į juos atsakinėja. |
| s-19
| Jau nesuvoki, kokiame išmatavime jie, o kokiame tu. |
| s-20
| Štai šitaip turbūt atrodo begalybė. |
| s-21
| Kai išnyksta visų jausmų ribos, kai nesuvoki, kur prasideda skausmas ir kur jis baigiasi, kas yra neapykanta, o kas – meilė. |
| s-22
| Esi tik neįvardijama ertmė, dar vienas atsivėręs visatos tunelis, kuriuo karta iš kartos Kūrėjas neša Žinią. |
| s-23
| Jis atneša, gydytojai pasirašo. |
| s-24
| Visada pasirašo, nes tokios siuntos būna tik registruotos. |
| s-25
| Kartais įteikimo procedūra užtrunka. |
| s-26
| Tavo atveju kruopštus chirurgas pasirašinėjo bene dvi valandas. |
| s-27
| Aštrią adatą pasidažydamas į tavo kraują. |
| s-28
| Paskui, jau palatoje, virš tavęs pasilenkia baltas siluetas: Jūsų vaikelis. |
| s-29
| Mergytė. |
| s-30
| Veidelis raudonas, ant kaktos trimis giliomis tėvo raukšlėmis parašyta: Reikėjo pirmiau tvarką įvesti šiame gyvenime, o paskui mane pasikviesti. |
| s-31
| Imu aiškinti, aiškinu ligi šiolei, kad neįmanoma pasaulio perdažyti, kad jame visada buvo daugiausia sukrešėjusio kraujo spalvos. |
| s-32
| Bet dabar visi kraujo apytakos ratai už kadro. |
| s-33
| Dabar esi tarsi į vandenį sviestas akmenėlis – kuo metų daugiau, tuo ir bangelių daugiau nuraibuliuoja į visas pasaulio puses. |
| s-34
| Jaunystėje tik nujauti, o metams bėgant beribė erdvė atsiveria vis dažniau ir vis platesnė, gilesnė, nors regis – jos apimtys visada neišmatuojamos. |
| s-35
| Esi ir nežinai, ar tai tave kas nors sviedė iš aukštybių (vis dėlto norėtųsi, kad iš aukštybių, o ne iš tamsos gelmių) netyčia, o gal tyčia, suardydamas visus kosmoso sluoksnius, ar pats Visagalis, užtaisęs tavimi savo patrankėlę, pasismagino ir dabar stebi, kaip plūduriuoji, kaip mėgini susigaudyti spiralinėje Jo galaktikos sistemoje. |
| s-36
| Jam turbūt juokinga, kad ieškai atspirties taško, kad imi svarstyti, ar esi erdvėje, ar tik juodoje Jo tuščio sodo ertmėje. |
| s-37
| O jeigu ertmėje, tai kas ją paliko tarp dienos ir nakties būdravimo, koks meteoritas išmušė vidurnakčio tyloje skaudžiai spengiančią skylę, iš kur jis atskrido ir kur nukrito? |
| s-38
| Nakties erdvės kontūrai išplaukę, dvejinasi ir trejinasi, pasipuošia keistais, fantastiškais ornamentėliais. |
| s-39
| Juos gana dažnai matydavai nuo paauglystės ir niekada nežinojai, kokiam pasauliui priklauso: šiapus ar anapus slypi TAI, kas turi tokius gražiai „nunertus “debesinius mezginėlius. |
| s-40
| Dabar, kai esi tapusi visatos ertme tamsiose vidurnakčio platybėse, matai ažūrinius dvasiukus, įkyrias sieleles, įsikūrusias ant ertmės pakraščių, tarsi jos būtų neklusnūs ant šulinio rentinio kojomis mataruojantys vaikai, nė kiek nebijantys, kad ims ir nukris stačia galva į šaltas jo gelmes. |
| s-41
| Ką jos tikisi išvysti? |
| s-42
| Ko šokinėja ir dar labiau sujaukia spiralinį kosmoso bangavimą – jauti, kaip dunksi tamsos pliūpsniai, atsimušdami į išplaukusias, bet vis dėlto dar esančias tavo esybės ribas. |
| s-43
| Viešpatie, o gal jos budi? |
| s-44
| Gal jos kaip tik ir saugo tas mano lengvai pažeidžiamas ribas, gal esu jomis apraizgyta kaip kokiais neišdylančiais nėriniais, kad neištirpčiau nakties erdvės begalybėje. |
| s-45
| Juk mūsų senolės apnerdavo visas kūdikio marškinėlių apykaklaites, rankogalius, kepuraites. |
| s-46
| Ar jos, šitaip apibrėžusios saugų ratą ir stipriai užveržusios visus mazgelius, jautėsi atlikusios magiškąjį globėjų ritualą? |
| s-47
| Gal viskas proporcinga: iš pradžių buvo manęs daug, labai daug, kaip jūros, kaip dangaus, o su metais vis mažėjau, traukiausi, apsauginiai „nėriniai “artėjo, artėjo, dabar juos matau vis dažniau ir... kuo daugiau „nėrinukų “, tuo mažiau manęs, tuo mažiau pirmapradės meilės? |
| s-48
| Tuo tunelis siauresnis? |
| s-49
| Ar dėl to sielelėms taip neramu? |
| s-50
| Ką jos mato mano gelmėje? |
| s-51
| Klausiu ne tik iš smalsumo, bet ir dėl augančio nerimo. |
| s-52
| Nerimą kelia jausmas, kad kūnas išsiskaidęs į nesurenkamus gabalėlius, į visatos dulkeles ir visai nenori paklusti mano proto įsakymams. |
| s-53
| Kūno labai daug, jo per daug dvigulei lovai, per daug kambariui ir visam namui, jis jau netgi mėgina kaip kokia ameba išsiveržti pro mūrą ir susilieti su šalia esančiais ežero vandenimis, su jo gelmių šaltu raibuliavimu, su visa mano pasaulį užklojusia nakties tamsa. |
| s-54
| Ar esu dar gyva? |
| s-55
| Apsiverčiu ant šono, susisuku į kamuoliuką, judinu kojas ir rankas. |
| s-56
| Visi veiksmai sau, o tas jausmas – sau. |
| s-57
| Tarsi egzistuotų du materialaus pasaulio suvokimai: vienas, kurį galiu patikrinti pasičiupinėdama save, kitas – ne mažiau tikras, bet esantis už įprastinių pojūčių ribos, apie kurį man praneša vidinė akis, reginti mano kūną susiliejant su beribe erdve. |
| s-58
| Dabar reikėtų, kaip kokio Valiulio pasakojime, kad mano kūnas pakiltų nuo paklodės ir leistųsi į kelionę. |
| s-59
| Ne. |
| s-60
| Jis nepakyla ir niekur neskrenda. |
| s-61
| Nežiūriu į save, kybodama palubėje. |
| s-62
| Ir ne sielų šilkas šlama, ne A A Bao Ku tylią aimaną girdžiu beribėje pusiaunakčio erdvėje. |
| s-63
| Juodo tunelio gale paaugliai prievartauja „pyrdą “– garsas tai sustiprėja, tai vėl nutolsta, matyt, jie sodų keliukais suka ratus apie ežerą. |
| s-64
| Pro pravirą langą vėjas kartais įmeta jų spigius keiksmažodžius. |
| s-65
| Dabar ir ežero akis juodut juodutėlė. |
| s-66
| Ir visai ne todėl, kad tie patys vaikėzai, o gal ir kiti, kasdien jį bliakina – ir nuo stačių skardžių, ir vandenyje. |
| s-67
| Juodai pasispjaudo ir vietos meškeriotojai – tokie pat nusmurgę skustagalviai, kartais atsitempiantys prie ežero krūvą kūdikių su penkiolikmetėmis mamomis, kurios darda su knerkiančiais vežimėliais smėlėtais aukštais skardžiais link vandens, o paskui, kai jau visos pakrantės sutvaska įvairiausių spalvų stiklo ir plastiko buteliais, kai apsikaišo kaip Kalėdinės eglutės blizgančiais traškučių pakeliais, jos stumia įsiręžusios tuos vežimėlius aukštyn, stumia ilgai, nes aukštakulniai slysta, krenta nuo kojų, krenta ir slysta ežeran turiningai pailsėjusiųjų tulžis, ir jį bliakina, bliakina... |
| s-68
| Bet ne dėl to jis dabar juodas. |
| s-69
| Paprastai visa, kas nesuvokiama, ko nesugebame aprėpti protu ar pojūčiais, lieka tamsoje. |
| s-70
| Tamsa kelia baimę. |
| s-71
| Kas gali nuo jos apsaugoti? |
| s-72
| Meilė? |
| s-73
| O kas apsaugos meilę? |
| s-74
| Vanduo pats apsisaugo. |
| s-75
| Tuo labiau šio ežeriuko – juk jame nuolatos trykšta šaltiniai, savo erdvę turi žuvys, dėlės, vėžiai ir net vienas kitas žalčiukas. |
| s-76
| Jame vis dar gyva pirmapradė esencija. |
| s-77
| Tuneliai turi pradžią, privalo turėti ir pabaigą, jie turėtų platėti, nes juk augame, ieškome išėjimo, judame šviesos link. |
| s-78
| Kiekvienas kūdikis išsiveržia į regimą šviesą, o visą gyvenimą ilgisi neregimos. |
| s-79
| Manyje atsivėrusios pusiaunakčio ertmės dugne šviesa šokinėja kaip jonvabalis. |
| s-80
| Esu palaidota ir vis tiek ją matau. |
| s-81
| Ją (ar mane?) stebi ant karsto stogo pakraštėlių plazdenančios, uodegėlėmis mataruojančios dvaselės. |
| s-82
| Vadinasi, dar nenumiriau. |