| s-1
| VAIKAI. |
| s-2
| Stoviu balkone ir žiūriu, kaip „dėdė “išsiveža mano vaikus, ir kažkur giliai skaudžiai smigteli. |
| s-3
| Visą gyvenimą buvau nepalankus suaugusiųjų nuostatai, kad vaikas – daiktas, iš kurio galima pasidaryti šį tą naudingo. |
| s-4
| Buvau skeptiškas žmonių, kurie girdavosi savo vaikų laimėjimais, talentais, grožiu ir kitais privalumais, atžvilgiu – taip giriamasi automobiliais, virtuvės kombainais, karjeros laimėjimais. |
| s-5
| O štai matau, kaip svetimas vyras išsiveža vaikus, ir nevalingai išsprūsta „mano “. |
| s-6
| Ir smigteli. |
| s-7
| Jau negyvenom su tėvu, prasidėjo vasara ir nervinga paauglystė, rengiausi išvažiuoti į sporto stovyklą. |
| s-8
| Atėjo į kambarį mama, žiūri į mane pakreipusi galvą ir sako: tavo tėvas numirė. |
| s-9
| Ir galvoje ėmė suktis vienintelė mintis – jis man iškrėtė dar vieną kiaulystę, per jį negalėsiu išvažiuoti į stovyklą. |
| s-10
| Nei gailesčio, nei praradimo jausmo. |
| s-11
| Galbūt visa tai dar tik turėjo plūstelti į šoko ištiktą sąmonę, bet geriausiai atmintyje išliko susierzinimas, vaikiška nuoskauda, kad iš manęs norima kažką atimti tokiu neteisingu, nesąžiningu būdu. |
| s-12
| Artimuosius šantažuoti savo mirtimi – pasibaisėtinas sadizmas. |
| s-13
| Tėvas iš tiesų buvo stipriai susižalojęs, net išvežtas į ligoninę, iš kurios rytojaus dieną pabėgo, nes negalėjo pakęsti medikų aplinkos. |
| s-14
| Motina nenorėjo, kad važiuočiau į stovyklą ir visam mėnesiui pirmą sykį gyvenime palikčiau ją vieną, ir šį jos gana žiaurų pokštą galima pateisinti tiktai stiprios motiniškos meilės diktuojamu globos, drauge – savisaugos instinktu gresiančios vienatvės akivaizdoje. |
| s-15
| Tokiu keistu būdu ji jau repetavo būsimą vienišos moters vaidmenį. |
| s-16
| Po šio motinos pokšto tėvas mano sąmonėje nebeprisikėlė. |
| s-17
| Jis buvo Kristus, nužengęs į pragarus, bet iš ten nebesugrįžęs. |
| s-18
| Vėliau, kai suaugau, mudviejų santykiai buvo normalūs, netgi neblogi. |
| s-19
| Bet jis man buvo truputį miręs, tiek, kad nebejausčiau jam nei meilės, nei neapykantos. |
| s-20
| Tarsi tarp mudviejų nuolat būtų kažkieno nustatyta nematoma distancija. |
| s-21
| Lyg tėvas man būtų meno kūrinys, su kurio herojumi aš nesusitapatinu, nes tai per daug primityvus meno suvokimo būdas. |
| s-22
| Skausmingas psichinis nejautrumas – taip psichologijoje apibūdinamas depresija sergančių žmonių negalėjimas sielotis dėl artimųjų. |
| s-23
| Skausminga nejautra, – viskas, kas liko iš sudėtingos, komplikuotos tėvo simbolikos mano sąmonėje. |
| s-24
| Kai jis numirė antrą sykį, jau iš tikrųjų, jaučiau banalų, visiems privalomą išgyvenimų rinkinį, užplūstantį žmogų tokią akimirką, tačiau kartu tai buvo panašu ir į palengvėjimą. |
| s-25
| Ne šventvagišką palengvėjimą, kurį jaučia giminės numirus ilgai marintam, kančios guolyje besiblaškančiam artimui, bet tokį, koks juntamas pasveikus. |
| s-26
| Lyg mano sąmonėje ar pasąmonėje tėvo simbolis pagaliau būtų pasiekęs jam skirtą vietą, lyg būčiau Telemachas, po ilgų klajonių pagaliau suradęs tėvą amžiams. |
| s-27
| Akimirka, kai meilė prilygsta mirčiai, ir atvirkščiai. |
| s-28
| Kai nebegali pasinaudoti savo artimu. |
| s-29
| Ir pats nepajutau, kaip virtau tėvu. |
| s-30
| Ir virtau juo tik pabėgęs nuo savo vaikų, tik susikūręs distanciją, sąlygiškai vadinamą laisve. |
| s-31
| Tarsi mano galvoje tėvo ir vaiko sąvokos būtų susikeitusios vietomis, bet atstumas tarp jų išlikęs tas pats, kaip ir anksčiau, kai dar pats buvau vaikas. |
| s-32
| Verdu negaluojančiai dukrai ryžius, kai jinai juos susikaupusi valgo, net nevalgo, labiau lesa, jaučiuosi, lyg tai būtų ne ryžiai, o mano rūpestis, mano išbarstyti ir niekaip į vieną vietą nesurenkami tėviški jausmai, kurie mane kankina, kurių droviuosi, kurių negaliu išsižadėti, kurie žeidžia kaip neatleistinas praradimas, kaip išdavystė, įvykusi dėl suaugusiųjų pasauliuose egzistuojančių absurdiškų, neįveikiamų konvencijų. |
| s-33
| Stovime su sūnumi kino teatro tualete, abu išsitraukę savo virkšteles, tuštiname šlapimo pūsles, spoksodami priešais save į sieną, mudu skiria simbolinė plastmasinė pertvara, bet tai, kas mus sieja, yra kur kas svarbiau, nes tai ir yra tėvo ir sūnaus santykiai, drauge atliekami tikri vyriški gestai ir veiksmai, jaučiuosi absoliutus tėvas, ir tam, kad šis jausmas atsirastų, nereikia nieko, tiktai būti šalia savo vaiko. |
| s-34
| Nežinau, ar tai, ką sakau, tiesa. |
| s-35
| Net nežinau, ar noriu, kad tai būtų tiesa. |
| s-36
| Net ir destruktyvūs tėvų veiksmai vaikams kartais suteikia savitą egzistencinę laikyseną. |
| s-37
| Ir – atėjus metui – palengvėjimą. |